Praėjusią savaitę su vizitu į Vilnių buvo atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Prezidentūroje buvo diskutuojama ir viena aktualių temų – kaip išsaugoti dėmesį Ukrainai, kad Vakarai nenusigręžtų, neatsiribotų ir padėtų Ukrainai toliau keliauti pergalės link.
Naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode VU Filologijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė doc. dr. Liudmila Arcimavičienė pasakos apie tai, kaip karo naujienų pateikimas, citatos ta tema viešojoje erdvėje gali paveikti kiekvieno iš mūsų mąstymą, o galbūt ir elgesį, kaip ir kodėl karo tema tampa rutina.
Kare negali išlikti neutralus
Iš tiesų viešojoje erdvėje girdime labai daug kalbų apie tai, kad karas pabodo, karas tapo rutina ir kiek gi galima apie jį kalbėti ir rašyti. Jaučiamos tam tikros atstūmimo reakcijos. Todėl VU lingvistai pabandė pažiūrėti, kaip naujienų apie karą pateikimas galėtų paveikti žmogaus požiūrį į šį reiškinį ar net elgesį. Daroma prielaida, kad pasikartojantis neigiamas kontekstas gali rutinizuoti smurto naratyvo konstruktus, sumažindamas agresyvumo pojūtį ir suteikdamas neigiamam kontekstui legitimumą.
„Mes manytume, kad tai, kaip yra aprašomas karas, iš tiesų sukelia tam tikras neigiamas emocijas, bet ne dėl to, kad žurnalistai tai galėtų daryti sąmoningai, bet dėl to, kad pats karo naratyvas, karo diskursas iš esmės savyje turi tam tikrų neigiamų elementų (pvz., ideologinė priešprieša), kurie lemia žmonių ypač neigiamų emocijų rutinizavimą“, – sako mokslininkė.
Nuo pat plataus masto karo Ukrainoje pradžios buvo svarbu ir akivaizdu, kad žmonėms ir valstybėms reikia pasirinkti pusę, kurią jie palaikytų. Mokslininkės teigimu, žmonės pasidalino į dvi labai aiškiai apibrėžtas stovyklas: mes ir jie. „Mes – tai tie, kurie ginasi kare, ir jie, kurie mus puola, nuo kurių turime gintis. Daugybė mokslininkų yra pastebėję, kad ši ideologinė priešprieša laikui bėgant gali būti gana žalinga kalbant apie žmogaus emocijas, jo kasdienį gyvenimą. Iš tiesų mes suprantame, kad kiekviena konfliktinė situacija visuomet yra labai kompleksinė ir kartais negali vienareikšmiškai pasirinkti. Tačiau karo naratyvas lyg ir lemia būtiną pasirinkimą tarp šių dviejų pusių ir negali būti kitos nuomonės – negali išlikti neutralus“, – sako lingvistė.
Anot jos, jeigu bandytum išlikti neutralus, lyg atsisakytum tokių žmogiškų, universalių, besąlygiškai svarbių vertybių kaip laisvė, nepriklausomybė, kas žmogui būtų labai skausminga.
Kaip veikia karo naujienų pateikimas?
Pasisakymus apie karą Lietuvos žiniasklaidoje tyrusi mokslininkė pastebi, kad naujienose jie, be abejo, yra labai kritikuojami, nes karas turi būti legitimizuojamas, t. y. ta pusė, kurią palaikome, turi būti aiškiai pristatoma. Pirmiausia tai matyti iš citavimo, kuris yra pateikiamas naujienose. „Pagal citatų skaičių karo naujienose pirmauja Ukrainos atstovų pasisakymai (12 proc.), antroje vietoje yra Amerikos atstovai, paskutinėje vietoje – Rusijos atstovai (0,19 proc.). Kalbant apie citatas, Rusijos atstovai nėra cituojami iki galo, pateikiamos tik tam tikros ištraukos iš jų citatų.“
Apskritai žiniasklaidoje aprašinėjant karą jų pusė yra Rusija, Kremlius, Putinas, nėra kito referento, tik „žmonės“, tuo tarpu kalbant apie Ukrainą visuomet minimi Ukrainos žmonės, šalies prezidentas ir jie yra atskiriami. Net Rusijos valstybė pradėta rašyti mažąja raide.
Mokslininkė pastebi, kad dėl to gali kilti priešiškumas kitiems mūsų valstybės visuomenės nariams, nes Lietuvoje gyvena žmonės, kurie yra rusų kilmės arba atvykę iš Rusijos. Jie pradeda kelti baimę, gali atsirasti nesąmoningas priešiškumas jiems, rusų kalbai, kas buvo pastebima netrukus po to, kai prasidėjo karas. „Pati pamenu, karui prasidėjus, buvo labai daug pasisakymų, kad taksistai vis dar kovoja muzika, rusų kalba ar klauso radiją rusų kalba – ir kodėl taip yra? Juk čia mūsų priešas. Taip karo diskursas iš tikrųjų gali daryti įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui, pakantumui kitam asmeniui ar reiškiniui, suvokimui apie agresyvumą ir pačiam agresyvumui.“
Apie ką karo naujienose kalbama daugiausia?
Doc. L. Arcimavičienė su komanda išskyrė, apie ką daugiausia yra kalbama karo naujienose. Visų pirma pateikiami karo technikos aprašymai, kurie yra labai įvairūs, labai detalūs, su daugybe skaičių ir pavadinimų. Kita dažna informacija karo aktualijų pranešimuose yra apskritai skaičių pateikimas (pvz., aukų skaičiai).
Doc. L. Arcimavičienė. VU nuotr.
„Šie aprašymai prisideda prie tokio kognityvinio disonanso paaiškinimo arba kūrimo individualiame gyvenime, kai agresyvumas gal ir nėra pateisinamas, bet yra racionalizuojamas. Tai, kas gali būti apskaičiuota, numatyta, suplanuota. Viena vertus, tas agresyvumo racionalizavimas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kad karas kontroliuojamas, veiksmas vyksta, judame pergalės link. Ir tuomet tikimasi rezultato. Bet, kita vertus, po to pateikiami žuvusių žmonių skaičiai. Žmonės, kaip ir technika, tampa tam tikrais statistiniais vienetais.“ Tokiu atveju daroma prielaida, kad žmogus, kaip vertybė, lyg darosi mažesnis, empatijos pradeda mažėti, žmonės darosi pakantesni mirčiai.
Pasak tyrėjos, pradžioje karo naujienose vyraujanti emocija buvo baimė ir siaubas. Na, kaip taip gali atsitikti? XXI amžiuje prasidėjo karas, kaip tai yra įmanoma? Iš esmės siaubą kėlė kiekvienas pateiktas aukų skaičius. Dabar apie didelius aukų skaičius jau lyg perskaitome ramiau, prie kavos. Kasdieniame gyvenime žmogaus gyvybė tampa statistiniu vienetu, tai tampa rutinos dalimi.
„Toks yra kalbos poveikis – kai skaitome tam tikrus pranešimus ilgesnį laiko tarpą, iš tiesų atsiranda tam tikros asociacijos ir žmogus nesąmoningai pradeda vertinti situaciją būtent taip, o ne kitaip, net negali tokio vertinimo suvaldyti. Karo naratyvas visada turi savo pasekmes. Kokios tos pasekmės – mes norime ištirti. Kaip žmonės Lietuvoje jaučiasi?“
Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad naujienose randama ir labai daug santykių aiškinimosi tarp šalių. Tarpusavio santykių naratyvas pritaikomas valstybėms. Toks naratyvas yra naudojamas kalbant apie karą ir apie politinius santykius – kas Ukrainą iš tiesų palaiko, kas išduoda dėl pinigų, ekonominės naudos?
Žmonėms reikia dramatiško turinio
Žmonės savo kasdieniame gyvenime yra pratę prie dramatiško turinio (žiūri tam tikrus filmus, skaito knygas), todėl iš kovos su blogiu irgi tikimasi dramos, pergalės. Žmonės nesąmoningai reaguoja ir laukia tik tokio norimo rezultato, negali netgi pripažinti jokio kito. Bet karas vyksta jau beveik trejus metus, laukta pergalė neateina, todėl gali įvykti tokių naujienų rutinizavimas ir atstūmimas.
Žiniasklaidoje karo tema cituojami asmenys taip pat brėžia tam tikrą dramatizmo kryptį. Volodymyras Zelenskis pasirinko labai aiškią komunikacijos strategiją – nuosekliai pranešti apie žuvusiųjų skaičius ir tokiu dramatišku būdu nepamesti dėmesio nuo karo Ukrainoje.
Pasak lingvistės, karo laikotarpiu politiniai lyderiai ir jų kalbėjimas, kreipimasis į žmones yra be galo svarbu. Savo kalba jie bando suvienyti tautą, mobilizuoti, sužadinti norą laimėti. „Volodymyras Zelenskis ištisai kalba apie „taikos formulę“. Tai lyg suponuoja, kad mes turime formulę ir jeigu ją pritaikytume, tai taika atsirastų, bet taip nepavyksta. Be to, jis visuomet į savo kalbas įtraukia Ukrainos tautą, žmones, vartodamas įvardį „mes“: mes dirbame, mes stiprūs, – taip mobilizuodamas ir ramindamas tautą. Pagrindiniai teminiai konceptai, kuriuos vartoja Zelenskis, yra laisvė, stiprybė, pergalė prieš blogį“, – sako pašnekovė.
Kaip išlaikyti dėmesį ir empatiją?
Paklausta, kaip būtų galima išlaikyti dėmesį informaciniam turiniui apie karą, bet kartu ir kad žmonės nebūtų apimti nuolatinės nerimo būsenos, doc. L. Arcimavičienė sako, kad geriausias būdas yra kalbėti ir rašyti apie žmones, pateikti jų tikras asmenines istorijas, pasakoti, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi, kodėl jiems asmeniškai pergalė yra svarbi. „Skaitydami tokius tekstus tampame empatiškesni kitiems žmonėms, jų gyvybių praradimui, nes karo naratyvas, naujienose naudojama statistika tik mažina žmonių empatijos jausmą ir didina agresyvumo pateisinimą ar net sustiprėjimą.“
Mokslininkė pataria kasdieniame gyvenime atkreipti dėmesį į paprastą dalyką – kaip mes vartojame žodžius, kaip kalbame. „Kiekvienas žodis yra be galo svarbus (nes jis daro įtaką ir mūsų elgesiui), ypač tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai vyksta karas, kai rašoma apie karą. Didesnė atsakomybė čia tenka žurnalistams, nes jie turi pateikti ir faktus, ir dar pasakyti tokius žodžius, kurie mažintų poveikį agresyvumui.“
Vakar Lietuvos rašytojų sąjungoje 22-oji Vaižganto premija įteikta fakulteto dėstytojoms doc. dr. Aistei Kučinskienei ir dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtei. Premija skirta už universalią ir vaižgantišką mokslo, literatūros ir žurnalistikos dermę bei kultūrinės šviečiamosios veiklos aktyvumą. Nuoširdžiai sveikiname!
Pasirodė naujas mokslinio žurnalo „Kalbotyra“ 76 (2023) numeris.Daugiau apie naują žurnalo numerį galite sužinoti 
2024 m. sausio 23-25 d. vyks projekto „MotherNet“ baigiamoji konferencija „Apmąstant motinystę: vaizdiniai, patirtys ir naratyvai laiko tėkmėje“ (“Thinking Through Motherhood: Images, Experiences and Narratives Across Time”). Projektas tarpdisciplininis, įgyvendinamas bendradarbiaujant su Meinuto universitetu Airijoje ir Upsalos universitetu Švedijoje, vykdomas Vilniaus Universiteto Filologijos, Filosofijos ir Medicinos fakultetų. Pagrindinis projekto tikslas - vystyti motinystės studijas, suburiant skirtingų sričių mokslininkus.
Darbai padaro žmogų epochos ženklu. Docentas Aldonas Pupkis – vienas iš tokių. Visų pirma – mokslininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narys nuo 1957 metų, iš pradžių studijuodamas, vėliau – dėstydamas. Darbui gimtajame fakultete atiduoti 35 gyvenimo metai. Aldonas Pupkis – ne tik mokslininkas, bet ir pedagogas, išugdęs ar pridėjęs ranką ugdydamas visą plejadą gerai žinomų kalbininkų. Matome ir girdime docentą Aldoną Pupkį naujose publikacijose, švariose ir taisyklingose kalbos formose, nuosekliose kirčiavimo paradigmose, gimtosios tarmės žodžiuose. Ir meilėje gimtajai kalbai.