2023 m. gruodžio 18 d.
Prieš jūsų akis - interviu su buvusiu lituanistinių studijų studentu Kovu Juan'u Lukšu iš Argentinos. Jis tris semestrus studijavo lietuvių kalbą lituanistinėse studijose. Interviu apie jo į kelią į Lietuvą, lietuvių kalbą, lietuvišką kilmę, įdomų vardą ir tapatybės klausimus skaitykite čia >>
Kovas Juan’as Lukšas. Asmeninio archyvo nuotr.
2023 m. gruodžio 12 d.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. gruodžio 15 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)
Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – 90 min.
Daktaro diplomo įteikimas Daliai Pinkevičienei.
2023 m. gruodžio 12 d.
2023 m. lapkričio 19–23 dienomis VU lenkų filologijos studentės Justyna Tankeliun, Dominyka Matuliauskaitė, Karolina Bartoško ir Beata Gulbicka kartu su doc. dr. Regina Jakubėnas dalyvavo tarptautiniame projekte „The feminine side of poetry, or through poetry to language”. Projekto I-asis etapas vyko Lenkijos mokslų akademijos atstovybėje Romoje (Accademia Polacca), La Sapienza universitete ir Lenkijos institute Romoje.
Projektą „The feminine side of poetry, or through poetry to language” įgyvendina Lenkijos mokslų akademijos atstovybė Romoje (Accademia Polacca) kartu su La Sapienza universiteto Europos, Amerikos ir tarpkultūrinių studijų institutu, Vilniaus universiteto Polonistikos centru, Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos universiteto Polonistikos ir vertimo studijų katedra ir Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institutu.
Projekto vadovė yra Lenkijos mokslų akademijos atstovybės Romoje (Accademia Polacca) direktorė Agnieszka Stefaniak-Hrycko, studentų vadovai: prof. Monika Woźniak ir prof. Luigi Marinelli iš La Sapienza universiteto, prof. Svitlana Sukharieva iš Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos universiteto, doc. Regina Jakubėnas iš Vilniaus universiteto ir Mariola Wilczak iš Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų instituto. Daugiau apie projektą >
 |
 |
2023 m. gruodžio 12 d.
Gruodžio 15 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.
Šį semestrą nagrinėjamos gramatikalizacijos temos kontekste artimiausias kalbotyros seminaras bus grįžtama prie gramatikalizacijos temos. Prisegame 6 skyrių iš Hopperio ir Traugott knygos.
Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>
Visi maloniai laukiami!
2023 m. gruodžio 8 d.
Dar viena mokslo šventė Fakultete. Gruodžio 8 d. doktorantė Dalia Pinkevičienė apgynė disertaciją „Mišri kalba ir jos socialinės reikšmės: keturių darbo aplinkų Vilniuje tyrimas“ (mokslinė konsultantė prof. dr. Loreta Vaicekauskienė) ir tapo daktare. Sveikiname Dalią, dėkojame komisijai už darbą!
2023 m. gruodžio 8 d.
Minint Vilniaus vardo pirmojo paminėjimo 700 metų sukaktį praėjusią savaitę Tokijuje ir Nagojoje surengtas Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Mindaugo Kvietkausko paskaitų tema „Daugiakalbė Vilniaus literatūra: rekostruojant miesto erdvės įvairovę“ ciklas. Paskaitos vyko savaitės „Laikas Lietuvai“ programoje Tokijo Hillside Forum salėje, Nagojos miesto archyvų salėje senųjų Vilniaus fotografijų iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų parodos uždarymo proga ir Tokijo užsienio studijų universitete, kur dėstoma ir lietuvių kalba.
Lektorius pasakojo, kad nuo pat įkūrimo kaip Lietuvos sostinė prieš 700 metų Vilnius pasižymėjo giliomis daugiataučio ir įvairių religijų sugyvenimo tradicijomis. Jis taip pat buvo kosmopolitinio mobilumo miestas, susijęs su kitais Baltijos regiono, Vidurio Europos ir Vokietijos ar Pietų Europos miestais. Jo gyventojų sudėtis kartais smarkiai keitėsi, ypač XX amžiuje. Daugiakalbė Vilniaus literatūra sudaro labai turtingą paveldą, apimantį tekstus keturiomis abėcėlimis dvylika pagrindinių kalbų, kuriomis buvo kalbama mieste įvairiais istoriniais laikotarpiais. XX a. Vilnius tapo svarbiu keturių modernių nacionalinių literatūrų – lietuvių, lenkų, žydų ir baltarusių – centru. Deja, šią kalbinę ir kultūrinę įvairovę iš esmės sunaikino Antrasis pasaulinis karas, ypač Holokaustas, ir sovietų okupacija.
Tačiau 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta kryptingai tyrinėti ir versti daugiakalbį Vilniaus literatūrinį paveldą, rekonstruoti jo autorių biografijas, įamžinti jų atminimą šiuolaikinio miesto erdvėje. Paskaitose aptarti keli tokio sugrįžimo pavyzdžiai: lenkų poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo, garsaus jidiš poeto Abraomo Sutzkeverio, keturiolikmečio žydų berniuko Icchoko Rudaševskio, Vilniaus gete rašiusio dienoraštį, ir lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės, savo kūryba siekusios prikelti prarastą miesto atmintį, kūrybos tyrimai ir vertimai. „Šiandien skaitant ir lyginant jų kūrybą atsiveria naujas ir netikėtas požiūris į gyvenimą daugiatautėje Vilniaus erdvėje“, – kalbėjo M. Kvietkauskas. Pabaigoje buvo pristatyta neseniai išleista poezijos antologija „Mačiau Vilnių“ (VšĮ Vilnius – UNESCO literatūros miestas, 2023).
Į paskaitas susirinkusi akademinė bendruomenė, atminties institucijų vadovai ir tyrėjai, literatai, miesto administracijų atstovai su dideliu dėmesiu klausė prof. M. Kvietkausko pranešimų, o jų pabaigoje vyko gyvos diskusijos.
Renginius organizavo Lietuvos ambasada Japonijoje bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu, Lietuvos kultūros institutu, Nagojos miesto muziejumi ir Nagojos miesto archyvu bei Tokijo užsienio studijų universitetu, iš dalies finansavo Užsienio reikalų ministerija.
2023 m. gruodžio 6 d.
Nuoširdžiai sveikiname naujuosius Filologijos fakulteto doktorantus, kurie jau baigia rengti savo studijų planus ir tuoj entuziastingai kibs į mokslus!
Tai Simonas Baliukonis (ARKSI, disertacijos tema „Kultūrinių ir religinių konceptų įtaka antikinei etikai: nuo Platono iki stoikų“, darbo vadovas doc. dr. Vilius Bartninkas), Vasarė Butkutė (ARKSI, disertacijos tema „Aristoteliškoji mimezė: santykis tarp meno ir tikrovės“, darbo vadovas doc. dr. Vilius Bartninkas), Dovilė Gervytė (LKVTI, disertacijos tema „Genezės agentų žaismas modernistiniame tekste“, darbo vadovas prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius), Ieva Kristinaitytė (LKVTI, disertacijos tema „Pirmeivių literatūrinė kultūra XIX–XX a. sandūros Lietuvoje“, darbo vadovė prof. dr. Brigita Speičytė), Radvilė Musteikytė (BKKI, disertacijos tema „The Environmental Rhetoric of Contemporary Finnish Speculative Fiction“ (liet. „Gamtosauginė šiuolaikinės fantastinės suomių literatūros retorika“, darbo vadovė doc. dr. Satu Grünthal), Ignas Rudaitis (BKKI, disertacijos tema „Doing syntax with unordered representations: focus on recursion“ (liet. „Sintaksė su nesutvarkytosiomis reprezentacijomis: dėmesys rekursijai“, darbo vadovas prof. dr. Axel Holvoet), Elina Sidorovič (UKI, disertacijos tema „Kontrastyvinė pragmetemų analizė ir jos rezultatų taikymas dvikalbėje lietuvių-prancūzų leksikografijoje“, darbo vadovė prof. dr. Danguolė Melnikienė), Gintarė Škėmaitė (ARKSI, disertacijos tema „Antikos recepcija ir interpretacija Arvydo Šliogerio europinės literatūros skaitymuose“, darbo vadovas doc. dr. Vytautas Ališauskas).
2023 m. gruodžio 6 d.
Aktyviai vykstant Filologijos fakulteto atstovų vizitams į mokyklas, gruodžio 5 d., antradienį, Fakulteto atstovai lankėsi Šalčininkuose: Šalčininkų rajono Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijoje ir Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoje vyko Lenkų filologijos programos pristatymai. Vizite dalyvavo ir moksleiviams paskaitą lenkiškai skaitė Fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, taip pat Lenkų filologijos programoje dėstanti prof. dr. Kristina Rutkovska ir doktorantė Violeta Švaikovskaja.
2023 m. gruodžio 5 d.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas šiemet ir vėl organizuoja tarpfakultetinius akademinius debatus anglų kalba. Šių metų debatų tema – „Perteklinės informacijos poveikis visuomenei“ (angl. „Hype and Its Effects on Society“).
Debatuose susirungs 10 studentų komandų, kurios varžysis dėl geriausios 2023 m. debatų komandos vardo. Šie debatai ypatingi tuo, kad studentų komandos atstovauja įvairiems VU padaliniams ir turi parengti tezes, pagrįstas moksliniais tyrimais, labiausiai atspindinčiais jų atstovaujamą discipliną ir būsimą profesiją.
„Akademinių debatų formatą taiko prestižiniai Europos universitetai, prie jų prisijungė ir VU akademinė bendruomenė. Tai puiki galimybė studentams padiskutuoti apie perteklinės informacijos poveikį visuomenei, o komanda, savo argumentais labiausiai įtikinusi garbingą komisiją, galės laimėti ir 2023 m. debatų taurę. Šis renginys puoselėja viešojo kalbėjimo tradicijas ir pabrėžia kalbos santykį su kitomis disciplinomis“, – sako debatų ambasadorius, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas.
Šiemet studentų komandos atstovaus VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui, Matematikos ir informatikos, Komunikacijos, Medicinos, Ekonomikos ir verslo administravimo ir Filologijos fakultetams.
Debatuojančius vertins penkių ekspertų komisija – lyderiai, aktyviai atstovaujantys savo veiklos sritims: VU organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė, diplomatė Emily J. Hicks (JAV ambasada), vaikų gydytojas nefrologas doc. Karolis Ažukaitis (VU Medicinos fakultetas), 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, knygų apžvalgininkas ir literatūros ekspertas Audrius Ožalas ir diplomatas Markas Passas (Jungtinės Karalystės ambasada).
Renginio metu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono skyriaus mokinės Emilija Šoriūtė ir Vasarė Vaičiulytė kartu su savo vadove mokytoja, meno eksperte dr. Gabrielė Kondrotaite atliks Roberto Schumanno ir Franzo Schuberto kūrinius.
VU akademiniai debatai „Perteklinės informacijos poveikis visuomenei“ vyks gruodžio 14 d. 17.00 val. VU Filologijos fakultete, V. Krėvės auditorijoje.
Debatus moderuos doc. Liudmila Arcimavičienė. Renginio kalba – anglų.
2023 m. gruodžio 5 d.
Gruodžio 12 d., 13 val. V. Krėvės (118) aud. (VU FilF II aukšte) įvyks susitikimas su poetu, vertėju, Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatu Antanu A. Jonynu!
Renginį veda doc. dr. Audinga Peluritytė – Tikuišienė, klausimus užduoda lituanistai pirmakursiai, renginį remia Rašytojų klubas (LRS).
Kviečiame universiteto dėstytojus, studentus, alumnus, besidominčius poeto Antano A. Jonyno kūryba!
Monikos Požerskytės nuotrauka
2023 m. gruodžio 5 d.
Gruodžio 8 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.
Šį semestrą nagrinėjamos gramatikalizacijos temos kontekste artimiausias kalbotyros seminaras bus skiriamas žmogiškajai kalbai būdingo kompleksiškumo slenksčio klausimui. Prisegame Davido Gilio straipsnį "Isolating-monocategorial-associational language".
Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>
Visi maloniai laukiami!
2023 m. gruodžio 4 d.
Nuotrauka Žygimanto Gedvilos
Nuoširdžiai sveikiname profesorių Jurgį Pakerį tapus geriausiu 2023 m. Filologijos fakulteto dėstytoju!
Įvairius edukacinius metodus sujungiantis įdomus dėstymas, nuoširdus studentų motyvavimas ir įtraukimas į konstruktyvias diskusijas buvo įvertintas tiek studentų, tiek rinkimų komisijos.
Džiaugiamės ir linkime toliau įkvėpti ateinančias studentų kartas!
Prof. dr. Jurgis Pakerys yra VU FLF Baltistikos katedros dėstytojas, baltų kalbų darybinės ir kaitybinės morfologijos ir morfosintaksės ekspertas. Profesoriaus publikacijų bei mokomųjų priemonių sąrašą rasite čia >>
2023 m. gruodžio 4 d.
Antikinė tradicija – reiškinys, turėjęs bene didžiausią įtaką Vakarų civilizacijai. Kodėl graikai buvo tokie įtakingi, kad net planetas vadiname graikiškais, o tiksliau – į lotynų kalbą išverstais graikiškais, vardais? Klasikos mokslų daktaras Vilius Bartninkas, kurio monografiją „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ (liet. „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvuosiuose Platono darbuose ir ankstyvojoje Akademijoje“) šių metų balandį išleido Kembridžo universiteto leidykla, teigia, kad maždaug iki XX a. vidurio, aiškinant antikinės Graikijos fenomeną – graikų demokratijos ir mokslo filosofijos suklestėjimą, jis buvo apibūdinamas kaip niekur kitur nenutikęs stebuklas. Nors ši teorija gali sužavėti paprastumu, ji paviršutiniška, nereikalaujanti moksliškai gilintis į temą, todėl šiuolaikinės antikinės Graikijos kultūros studijos remiasi kitokiu aiškinimu.
Sunku atsekti, kiek graikų kultūra perėmė iš kitų
„Moksliškai toks teiginys neteisingas, kadangi negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, kaip, kada ir ką paveikė. Pavyzdžiui, kiek graikai perėmė iš Babilono ar Egipto civilizacijų, ir pan. Atsekti šias įtakas tampa lengviau maždaug nuo IV–III a. pr. Kr., prasidėjus helenizmui – graikams keliaujant į rytus ir maišantis kultūroms. Tuo metu lengviau atsekti tiesiogines kultūrines įtakas, nes žinome autorius, jų tekstus ir daugmaž galime nustatyti, kas buvo perimta graikiškajame tekstų korpuse“, – aiškina dr. V. Bartninkas.
Dr. Viliaus Bartninko teigimu, negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, ką, kaip ir kada paveikė. J. Auškelio nuotr.
Tačiau su ankstesniu laikotarpiu, V a. pr. Kr., sudėtingiau. Pasak klasikos mokslų daktaro, galime stebėti įvairias kultūras ir sakyti, kad jos visos turi, pavyzdžiui, tvano mitą: „Bet ar tai reiškia, kad yra kažkokia kultūra, iš kurios jis perimtas? O gal tai bendras indoeuropiečių mitas, kurį skirtingomis formomis pasakoja skirtingos kultūros? Abudu variantai tobulai tinka. Vis dėlto dažnai šios teorijos sukonstruotos ignoruojant dalį medžiagos. Taip teorijos tampa gražesnės už įrodymus. Paraleles įžvelgti galima, nors jos nereiškia tapatumo.
Kalbant apie graikų religiją ir mitologiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vieno autoritetingo pasakojimo, užfiksuoto tekste, tokiame kaip, pvz., Biblija. Yra daug skirtingų mitų versijų, turinčių skirtingus tikslus. Tai reiškia, kad graikai propagavo pasakojimo meną tikėdamiesi, kad kitas papasakos dar išmoningesnę, įdomesnę ir galbūt smagesnę savo mito versiją. Vėliau susiklostė taip, kad tarp skirtingų mitų versijų ėmė dominuoti Homero ir Hesiodo.“
Morališkai nepatogi tradicija
„Graikų kalboje „uranas“ reiškia du dalykus. Pirmiausia, tai yra tiesiog fizinis dangus. Be to, jis turi ir teologinę prasmę, nes Hesiodo mite Uranas ir Gaja yra visų dievų protėviai. Taigi Hesiodo versijoje Uranas gimsta iš Gajos ir jiedu tampa pirmąja pora. Galima tai įsivaizduoti kaip seksualinį procesą, tačiau galima ir kaip metaforą. Pavyzdžiui, kad tokiu būdu atsiskiria dangus nuo žemės, o paskui ima maišytis ir taip sukuriama visa kita“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.
Mokslininko teigimu, susilaukęs su Gaja vaikų – milžinų ir galingųjų titanų – Uranas nenori jų priimti. Jis tiesiogine to žodžio prasme neleidžia savo vaikams išnirti iš žemės. Vėliau Uranas bus nubaustas – iškastruotas savo sūnaus Krono, kurį pakurstys motina Gaja.
„Toks yra paveldas. Kai vėliau Platonas imasi aprašyti reiškinius, kaip ir kitiems filosofams, jam rūpi papasakoti apie jų ištakas. Čia susiduriama su dviem problemomis. Pirma, ką daryti su tradicija, kurioje vyras prievartauja moterį arba tėvas yra iškastruojamas sūnaus? Tai keisti ir morališkai nepatogūs dalykai: kodėl dievai, tobulos būtybės, turėtų taip elgtis? Antra, šie pasakojimai susiję ne tik su teologija, bet ir su fizika. Hesiodo pasaulio tvarka paprasta: yra žemė, ji laikosi ant Tartaro – požemio karalystės, o dangaus skliautą laiko Atlantas. Tačiau kas laiko požemį? Šis pasaulis per paprastas, be to, nėra tinkamo visą šį pasaulį nusakančio žodžio. Juk ir mūsų kalboje „pasaulis“ pirmiausia nusako dalykus po saule, tačiau jį vartojame nusakyti visumai. Panašiai ir graikai galvoja apie dangų kaip apie viską, kas apima šį pasaulį, nors, žinoma, dangus nėra tapatus visumai“, – teigia pašnekovas.
„Kosmosas“ – žodis, madingas nuo Platono laikų
„Platonas vykdo revoliuciją. Viena revoliucija – jis įtvirtina naują tarp filosofų madingą žodį „kosmosas“. Šio žodžio ištakos – grožis, tvarkinga visuma. Tačiau šis žodis tuo metu dar nereiškia dievo – tik visatą, kur viskas vyksta gana dėsningai: yra priežastis, pasekmė, atsinaujinimas, kaita. Vėlesnėje literatūroje žodis „kosmosas“ ima dominuoti ir išstumia „uraną“, – sako dr. V. Bartninkas.
Anot jo, Platonas imasi dvigubo darbo: „Viena vertus, jis ima kalbėti apie kosmoso ir Urano santykį, vartodamas šiuos žodžius sinonimiškai. Mokslinėje literatūroje tai nėra dažnai pastebima, nes daugiausia dėmesio joje skiriama tam, kaip „kosmoso“ sąvoka įsitvirtino teologinėje mintyje ir ėmė reikšti pasaulį ir dievą-visatą. Tačiau aš bandau įrodyti, kad Uranas yra ne ką mažiau svarbi to dalis, nes tai yra dažniau pasitaikantis žodis, vartojamas kartu su „kosmosu“ įvardyti visatą.
Kita vertus, tas ryšys su Uranu labai svarbus teologiškai, nes Uranas-kosmosas nurodo, kad tai yra dievas. Jei būtų kalbama tik apie kosmosą, auditorijai tai gali signalizuoti, kad vyksta kažkas „nereligiško“, kad dievai išstumiami. Platonui buvo labai svarbu parodyti, kad jo filosofija yra apie ankstesnį etapą, po kurio bus ir Gaja, ir Uranas. Tik geresni, tvarkingesni, labiau atspindintys pasaulio tvarką. Tačiau už jų yra dar galingesnis dievas paslaptingu vardu – Demiurgas.“
Demiurgas – dieviškasis amatininkas
„Aiškinant pasaulį galima rinktis biologinius procesus, apibrėžiančius, kaip du skirtingi dalykai sąveikauja tarpusavyje, sukurdami naują rezultatą (pvz., vyras + moteris = vaikas). Tačiau Platonas kaip pagrindinį pasaulio aiškinimo būdą renkasi technologinį modelį. Šis susijęs su amatu: yra materija, kurią apdirbant galima pasiekti tikslą. Jeigu rezultatas yra kosmosas – tvarkinga visuma, tuomet technologinis modelis yra daug prasmingesnis. Pagal šį modelį, jei stalius gali pagaminti stalą, tai superbūtybė gali pagaminti kosmosą. Todėl Platonas kalba apie Demiurgą. Ši pažodžiui „amatininką“ reiškianti figūra žymi kūrėją bei tėvą ir tampa filosofijoje įtakinga. Tai – antroji Platono revoliucija“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.
Mokslininkas pabrėžia, kad vis dėlto Platonui labiausiai rūpi kitas dalykas. Tuo jis nori parodyti, kad tvarkingas rezultatas – kosmosas – reikalauja tvarkingos priežasties – Demiurgo. Demiurgas – protinga būtybė ir, kas labai netipiška kitiems graikų dievams, nejaučianti jokio pavydo. Linkėdama gero ir galvodama, kaip tą gėrį įkūnyti ir perkelti iš idėjų erdvės į tai, kas yra laikiška ir kinta, ji sukuria pasaulį. Todėl Demiurgo sprendimas – sukurti gyvybę, pasaulį kaip gyvą, dievų pilną būtybę.
Platonas „pakrikštijo“ tik vieną planetą
„Nors graikai identifikavo mėnulį (Seleną) ir saulę (Heliją), jie neskyrė žvaigždžių nuo planetų, nes žiūrint plika akimi abi ne ką tesiskiria, be to, planetas sunku ilgiau stebėti – jos „bėgioja“ po dangų. Net ir pats graikų kilmės žodis „planeta“ reiškia „klajoklė“. Babilone buvo jau gana anksti suprastas skirtumas tarp planetų ir žvaigždžių judėjimo. Kada tai supranta ir graikai, atsakyti sunku, tačiau Platonas galėtų būti geras kandidatas. Be to, problema yra ir kas konkrečiai juda. Anksčiau nei Platonas kūręs filosofas Anaksagoras dangaus kūnus laikė įkaitusiais akmenimis danguje, taip juos deteologizuodamas. Nes jei tai akmenys, gal tuomet ir Selena su Heliju yra akmenys? Vadinasi, tai nėra dievai“, – komentuoja dr. V. Bartninkas.
Jo aiškinimu, Platonas bando tvarkytis su šia situacija iš dalies plėtodamas naują mokslą, astronomiją, iš dalies galvodamas apie dievus. O jam šie dalykai neturėjo skirtumų, nes galvoti apie mokslą ir teologiją reiškė tą patį: „Pirmiausia, Platonas nėra tas, kuris sėdi ir stebi dangų, nors turėjo tokių gabių mokinių, stebėjusių dangaus kūnus ir įrodžiusių jų tvarkingą judėjimą. Šis įrodymas Platono teorijoje tik patvirtino, kad planetos ir žvaigždės yra dievai, nes, kaip ir pasaulis, jos tvarkingai juda ir dėsningai veikia. Tam tikras tvarkingas judesys erdvėje Platonui indikuoja ir protingas mintis. Vadinasi, ir tvarkingą sielą bei esamą ryšį tarp tvarkingo judėjimo ir tvarkingos sielos. O kadangi dangaus kūnai yra itin tvarkingi, niekada nenuklystantys nuo savo tako ir amžini, jų siela geresnė ir jie patys geresni už mus.“
Likę vardai – Platono mokinių nuopelnas
„Taigi Platonas įsivaizduoja dangaus kūnus kaip gyvybės formas, todėl reikia duoti jiems vardus, – tęsia pašnekovas. – Tačiau kažkodėl Platonas duoda tik vieną vardą – Hermis, arba lotyniškai (perėmėme būtent šią tradiciją) Merkurijus. Keista, bet net Afroditė (Venera) Platono raštuose neturi vardo, nors pats dangaus kūnas yra aiškiai aprašomas.
Graikų laikais jau išskiriamos penkios planetos – Hermis, Afroditė, Arėjas, Dzeusas ir Kronas. Atitinkamai jų lotyniški pavadinimai – vertiniai iš graikų, kuriuos mes vartojame – yra Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Pirmieji tekstai, kur mes juos aptinkame – tai Platono sekretoriaus Pilypo Opuntiečio pseudoplatoniškas tekstas ir kito Platono mokinio, Aristotelio, raštai. Taigi IV a. Platono akademijos aplinkoje jau yra vartojami šie penki planetų pavadinimai: nors mokytojas vartojo tik vieną, jo mokiniai prideda dar keturis. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir kodėl šie vardai?“
Mokslininkai negali atsakyti, iš kur kilo planetų vardai
Pasirodo, yra daug spekuliacijų. „Viena versija teigia, kad šie vardai paveldėti iš Rytų pasaulio. Tačiau aš savo knygoje tvirtinu, kad net jeigu tai tiesa, neturime jokių to įrodymų. Juolab kad mes randame alternatyvių sąrašų, kur, pvz., Afroditė vadinama Hera. Dėl to sunku pasakyti, iš kur tie vardai. Gal graikai sugalvojo, o gal tam yra geros teologinės priežastys“, – svarsto dr. V. Bartninkas.
Dr. Viliaus Bartninko knyga „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“
Pasak tyrėjo, žmonės mėgsta gražias istorijas. „Viena iš dominuojančių istorijų apie pavadinimų perėmimą iš kitų kultūrų yra susijusi su kelionėmis. Graikai prekiavo su Viduržemio regiono miestais, todėl plaukiojo. Galbūt kartu su pirkliais ir irkluotojais keliavo ir mąstytojai. Pavyzdžiui, Herodotas. Galbūt taip keliavo ir dangaus kūnais besidomintys filosofai. Dalis jų nuplaukė ten, kur astronomija buvo geriau išsivysčiusi, todėl grįžę apie tai galėjo papasakoti savo polio gyventojams. Galbūt taip nutiko ir pitagorininkams, kurie visą savo filosofinės sektos gyvenimą grindė matematiniais reiškiniais ir domėjosi astronomija. Be to, iš šaltinių aišku, kad Platonas bendravo su pitagorininkais. Galiausiai yra žinoma, kad Babilone jau penkios planetos turėjo vardus. Tai sužinojęs Platonas galėjo juos išversti į graikų kalbą. Deja, šiai versijai neužtenka argumentų.
Visų pirma, nėra jokio teksto ar teksto fragmento, įrodančio šio pasakojimo vientisumą. Net Platono raštuose minimas tik vienas planetos vardas. Antra, kas yra vertimas? Tai reiškia tikslų vardo perteikimą. Ištar – švytinti ir gražiausia planeta babiloniečiams, turinti meilės deivės statusą – gal ir gali būti tapatinama su Afrodite-Venera. Tačiau su likusiomis planetomis taip nėra. Atitikmenų Babilono kultūroje neturi nei teologiniai santykiai tarp Dzeuso ir Krono, nei Hermio figūra. Pastarasis – keliautojų, vagių, įvairių transgresijų dievas – graikų mituose nėra išminčius, koks yra babiloniečių Nabu. Jei ne vertimas, gal adaptacija? Bet ką tuomet daryti su alternatyvių vardų sąrašu?“ – klausia dr. V. Bartninkas.
Taigi, pasak pašnekovo, turime faktą, bet, deja, neturime jokio gero konteksto nustatyti, iš kur tas faktas kyla: „Belieka spėlioti. Pitagorininkai netinka. Žinoma, kad gražiausia planeta turi būti meilės deivė, kruviniausia – turėti karo dievo vardą, greičiausia – vadintis greičiausio dievo vardu. Tokie paaiškinimai tinka, bet ar jie yra tikri? Pasakojimas gražus, bet tikros istorinės vertės jis neturi.“
Mokslininkas tvirtina, kad šiuo metu antikos studijose vyksta didelis lūžis. Pirmoji paradigma teigė, kad graikai viską patys sugalvojo. Antroji – kad matematikoje, filosofijoje, astronomijoje jie viską perėmė iš Rytų. Naujausia, vis dar veikianti, bet jau silpstanti, teigia, kad nors nėra priežastinio ryšio, bet kažkoks bendrumas yra: mes negalime pasakyti, kas iš kur, bet kai kurie bruožai sutampa. Ketvirtoji, kuri šiuo metu įgauna pagreitį, nepateikia jokio visuotinio paaiškinimo, bet siūlo pasirinkti konkretų laikotarpį, specifinius regionus ir tirti, ar gali būti lokalus priežastinis ryšys.
Autorė: dr. Gintarė Bidlauskienė
2023 m. gruodžio 1 d.
December 5th the Scandinavian Centre will host the visit of Dr. Maria Ahlholm from the University of Helsinki. She will talk on “Translanguaging in the school: implications for conception of language and language pedagogy” at 13.00 o’clock in seminar room 314 AB (in Engliish).
Maria Ahlholm is an Adjunct Professor in Finnish language, with specification in applied linguistics, and her recent research has focused on the language acquisition of newly arrived immigrants, refugees and children. You are warmly welcome to hear about multilingual schools in Finland and discuss current pedagogical trends!
2023 m. gruodžio 1 d.
Sveikiname ir linkime sėkmės!
2023 m. lapkričio 30 d.
Sveikiname VU Vokiečių filologijos III kurso studentę Gabiją Misevičiūtę, laimėjusią 2.000 EUR vertės Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo stipendiją.Į stipendiją galėjo pretenduoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentai ir studentės, studijuojantys / studijuojančios germanistiką.
Naujoji stipendininkė keturis semestrus iš eilės gaus po 500 EUR stipendiją, turės pateikti ataskaitą apie savo veiklas ir dalyvauti bent viename Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo renginyje Vokietijoje arba Baltijos šalyse. Pasak Gabijos, ši stipendija ne tik suteikia piniginę paramą, bet tuo pačiu skatina tobulėti, pasitikėti savimi, duoda galimybę keliauti bei išbandyti save įvairiose srityse.
Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondą rasite fondo vokiškoje arba angliškoje svetainėse, taip pat – fondo svetainėje Baltijos šalims.
2023 m. lapkričio 29 d.
Gruodžio 1 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.
Šio seminaro metu bus tęsiama gramatikalizacijos tema.
Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.
Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>
Visi maloniai laukiami!
2023 m. lapkričio 28 d.
Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 13.00 val. Z. Zinkevičiaus aud. Dalia Pinkevičienė gins disertaciją „Mišri kalba ir jos socialinės reikšmės: keturių darbo aplinkų Vilniuje tyrimas“ filologijos mokslo krypties daktaro mokslo laipsniui gauti.
Nuotolinio prisijungimo nuoroda >>
Disertacija rengta 2012–2018 metais studijuojant doktorantūroje VU Filologijos fakultete ir ginama eksternu.
Mokslinius tyrimus rėmė Lietuvos mokslo taryba.
Mokslinė konsultantė – prof. dr. Loreta Vaicekauskienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija, H 004).
Disertacijos gynimo tarybos sudėtis:
Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose ir VU svetainėje adresu >
2023 m. lapkričio 27 d.
Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.
Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“
Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?
Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.
Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.
Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?
Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.
Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.
Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.
Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.
Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.
Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?
Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.
Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.
Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.
2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?
Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.
Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.
Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?
Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.
Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?
Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.
Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.
Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.
Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.
Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.
2023 m. lapkričio 27 d.
2023 m. lapkričio 23–25 d. VU Filologijos fakultete įvyko pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, subūrusi studentus iš 13-os aštuoniose šalyse (Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Sakartvele Suomijoje, Ukrainoje, Vengrijoje) esančių baltistikos centrų.
Per tris intensyvias renginio dienas studentai klausėsi baltistų paskaitų apie istorinę kalbotyrą, senąją raštiją, prūsistiką, onomastiką, baltų kalbų gramatikos subtilybes ir kontaktus. Šias paskaitas dėstė ne tik Vilniaus universiteto mokslininkai, bet ir baltistai iš Latvijos ir Vokietijos. Taip pat kiekvieną dieną buvo numatyta kultūrinė programa.
Renginys vyko pagal projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“.
Jį organizavo VU BKKI Baltistikos katedra.
