Minėdami J. Pikčilingio (1926–1991) 90-ąsias gimimo metines, kartu prisimename, kad šie metai yra ir 25-osios jo mirties metinės, tačiau, kaip matome iš parodoje eksponuojamo rašytinio ir fotografinio J. Pikčilingio palikimo, jo darbai leidžia bendrauti su juo tiesiogiai ligi pat šių dienų.
Iš kitų savo meto žymiųjų kalbininkų J. Pikčilingis labiausiai išsiskyrė tuo, kad nebuvo tik knygose paskendęs ir tarp keturių sienų užsidaręs mokslininkas. Jis buvo ryškus visuomenininkas, vedęs gimtojo žodžio keliu į tautos kultūrą, jos dorovę ir dvasios tobulėjimą.
Eksponuojamose publikacijose jaučiama meilė kalbai, jos grožiui – ir stilistikos mokslo darbuose, ir vadovėliuose mokiniams, ir pedagogo tarnyboje, ir itin gausiuose visuomeniniuose publicistiniuose straipsniuose autorius iš visų jėgų priešinasi svetimų kalbų įtakai, gimtosios kalbos nuopuoliui, teigdamas, kad „kalbos likimas – ir tautos likimas“ <...>. (Prof. R. Koženiauskienė). Profesorės pranešimas VU Baltojoje salėje „Tiesiu VU profesoriaus J. Pikčilingio keliu“.