Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams. Vikipedija nuotrauka
Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kurios šių metų tema – „Išgelbėti vaikai“, Vilniaus universitetas (VU) kviečia susipažinti su garsaus Lietuvos žydų prozininko Icchoko Mero gyvenimo istorija ir kūryba. Apie įkvepiančią I. Mero išgelbėjimo istoriją, kuri įvyko per tamsiausią žmonijos istorijos etapą – Holokaustą, pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas.
Per plauką nuo mirties
„Icchokas Meras kilęs iš Kelmės. Jo tėvas Jehuda Meras buvo Žydų liaudies banko Kelmės skyriaus direktorius. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, nepaklusęs lietuvių baltaraiščių patyčioms, jis buvo sušaudytas 1941 m. liepos mėnesį. Jo žmona, I. Mero mama Miriam, kartu su vaikais, septynmečiu Icchoku ir dvylikamete seserimi Janina, baltaraiščių buvo nuvesti į Kelmės dvaro daržinę, kur buvo suvarytos ir kitos Kelmės žydų šeimos ir rengtasi jų egzekucijoms“, – pradeda pasakoti VU Filologijos fakulteto dekanas.
Jau vedant likusius Kelmės žydus sušaudyti prie žvyrduobių, dalis vaikų buvo netikėtai atskirti nuo tėvų ir parvesti atgal į daržinę. Anot I. Mero sesers Janinos, taip nurodė naciai, baiminęsi, kad šaudant vaikus gali kilti sumaištis. Tarp į daržinę grąžintų vaikų buvo ir I. Meras su seserimi Janina. Jų mama tada, 1941 m. liepos 29 d., buvo sušaudyta.
„Tuo metu kelioms moterims pavyko išvogti iš daržinės ir išgelbėti kai kuriuos vaikus. Tarp jų buvo I. Meras su seserim. Juos nuo mirties išgelbėjo buvusi jų šeimos tarnaitė Michalina Legantienė. Ji kartu su savo bičiule Petronėle Urbeliene stengėsi išgelbėti ir paslėpti kuo daugiau žydų vaikų. Tačiau vaikus slapstyti buvo sudėtinga. Kitos šeimos bijojo vaikais rūpintis dėl nacių ir baltaraiščių teroro ir grasinimų. Po kelias dienas juos priglausdavo tai viena, tai kita šeima“, – apie iš mirties gniaužtų „išvogtus“ vaikus pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas.
Septintasis Dainauskų vaikas
Galiausiai, pasak literatūrologo, stebuklingiausias I. Mero gelbėjimo momentas nutiko tada, kai, vienai šeimai atsisakius toliau jį slėpti, berniukas atsidūrė gatvėje ir nebežinojo, kur toliau eiti. „Jis atsimena, kad gatvėje sėdėjo verkdamas. Staiga pamatė pro šalį einantį valstietį. Tai buvo Juozas Dainauskas. Šiek tiek išgėręs jis traukė namo, tačiau pamatęs verkiantį vaiką priėjo ir paklausė, kas jam yra. I. Meras atsakė: „Aš žydukas ir niekas manęs nenori.“ J. Dainauskas išsyk nusprendė tiesiog parsivesti jį namo ir kartu su žmona Bronislava Dainauskiene auginti kaip savo vaiką“, – pasakoja prof. M. Kvietkauskas.
Dainauskų šeima buvo neturtinga, jie sunkiai vertėsi ir dirbo, ypač karo metais. Nepaisydami skurdo ir didžiulės grėsmės, Dainauskai prisiėmė auginti nepažįstamą žydų berniuką kartu su kitais šešiais savo vaikais. Jis gavo fiktyvų lietuvišką vardą – Algirdas Dainauskas, o jo žydiška tapatybė buvo slepiama.
„Yra daugybė I. Mero pasakotų istorijų, kaip jis buvo saugomas ir slepiamas Dainauskų namuose. Iškilus pavojui, jų sūnus Petras Dainauskas nešdavo I. Merą į mišką slėpti. Kartą, policininkams įtarus, kad Dainauskai augina žydų vaiką, P. Dainauskas pasisiūlė, kad vietoje Icchoko nušautų jį. Taip globojamas I. Meras išgyveno iki pat karo pabaigos. Dainauskų šeima jį augino iki pilnametystės, kai jis susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę. Vėliau liudijo, kad gyvendamas lietuvių šeimoje jis įgijo dvigubas šaknis – žydiškas ir lietuviškas“, – apie tai, kaip I. Meras išgyveno Holokaustą, pasakoja prof. M. Kvietkauskas.
Jis primena, kad pagrindiniams I. Mero gelbėtojams J. Dainauskui, B. Dainauskienei, P. Dainauskui, pirmajai jo gelbėtojai M. Legantienei, taip pat ir jo sesers gelbėtojams 2004 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus universiteto nuotrauka
Išgyvenimai kūryboje ir sovietinis antisemitizmas
Nors I. Meras save laikė tiek žydų, tiek lietuvių rašytoju, kūrė jis tik lietuvių kalba. Tiesa, pasak VU literatūrologo, jo kaip rašytojo kelias nebuvo lengvas: „Dėl I. Mero tapatybės jam rašytojo, humanitaro kelias nebuvo lengvai prieinamas. Jis studijavo ir baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo radijo ir televizijos inžinieriaus specialybę. Pasirinkęs anuometines medijas ir jų technologijas jis tarsi per aplinkkelį įsiliejo į lietuvių literatūrą, tačiau jo kūrybinis debiutas buvo sudėtingas. Išsyk po stalinizmo laikotarpio, šeštajame dešimtmetyje, į Holokausto temą buvo žiūrima labai įtariai. Tačiau jau su savo pirmąja novelių apysaka „Geltonas lopas“ 1960 m. I. Meras įvedė labai skausmingą Holokausto atminties temą į lietuvių literatūrą.“
Pašnekovas „Geltoną lopą“ vadina svarbiu lūžiu. Tai tarsi vaikiška apysaka, pasakojama žydų berniuko lūpomis ir turinti labai daug autobiografinių bruožų. „Netgi palyginę, kas tuo metu publikuota išeivijoje, akivaizdžiai matome, kad tas lūžis, kurį I. Meras įvykdė sovietinėje Lietuvoje, buvo labai didelis. Palyginimui galima prisiminti to paties laiko Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, kurioje prabilta apie lietuvių dalyvavimą Holokauste ir Kauno „Lietūkio“ garažo žudynes. Tai taip pat lūžinis kūrinys, bet „Geltonas lopas“ sukurtas sovietinės cenzūros sąlygomis, o A. Škėma „Izaoką“ parašė laisvajame pasaulyje – JAV“, – teigia prof. M. Kvietkauskas.
1963 m. pasirodė klasikiniu tapęs I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Pasak prof. M. Kvietkausko, šis kūrinys iki šiol svarbus dėl savo literatūrinio originalumo ir modernumo. Tai be galo įdomiai sukonstruotas ir išskirtiniu novatoriškumu lietuvių prozoje pasižymintis pasakojimas, jungiantis Holokausto istoriją, biblinius kontekstus, Vilniaus geto tragediją ir universalius egzistencinius klausimus.
„I. Mero kūriniai pasakoja ne tik apie Lietuvoje vykusį Holokaustą, bet ir apie bendražmogišką patirtį, apie skirtumą tarp buvimo žmogumi ir nužmogėjimo. I. Meras pabrėždavo, kad gali paliudyti, jog tokiose katastrofinėse situacijose nėra svarbus skirtumas tarp tautų ar religijų. Svarbus lieka skirtumas tarp žmonių ir ne žmonių. Tarp tų, kurie išlaiko etinius principus, ir tų, kurie juos pamiršta ir pasiduoda blogio galiai. Manau, kad ši I. Mero kūrybos žinia išlieka be galo aktuali Lietuvoje ir visame pasaulyje, šiuolaikiniame mūsų kontekste, kuriame toliau matome iškylant tas pačias dilemas“, – apibendrina VU Filologijos fakulteto dekanas.
Pasaulinis pripažinimas ir Onos Šimaitės palaikymas
Dėl drąsios kūrybos I. Meras ėjo į vis didesnį konfliktą su sovietų valdžia. Pasak literatūrologo, kritiniu tašku tapo jo romanas „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“: „Be galo modernus eksperimentinis romanas, kuris jau akivaizdžiai nebesilaikė jokių ideologinių rėmų, buvo visiškai nekonformistiškas. Romano publikavimas tuometiniame „Pergalės“ žurnale sukėlė griežtą cenzūros reakciją, kūrinys buvo uždraustas, o I. Meras suvokė, kad jo perspektyvos sovietinėje Lietuvoje lieka labai ribotos.“
1972 m. I. Meras pasinaudoja tuomet jau egzistavusia, nors sunkiai įgyjama teise žydų kilmės asmenims išvykti į Izraelį. Tačiau, pasak prof. M. Kvietkausko, svarbiausia, kad gyvendamas Izraelyje jis ir toliau rašė lietuviškai. Sovietų Lietuvoje uždrausti kūriniai buvo publikuoti lietuvių išeivių JAV. Gyvendamas Izraelyje jis toliau išliko lietuvių rašytoju. Jo kūriniai buvo išversti į daugybę kalbų ir Vakaruose susilaukė didelio pripažinimo.
I. Mero kūrybą ir Holokausto atminties liudijimus skatino Paryžiuje gyvenusi legendinė VU bibliotekininkė ir pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, su kuria nuo 1960 m. jis susirašinėjo. „O. Šimaitė, perskaičiusi jo pirmąją knygą „Geltonas lopas“, parašė jam laišką išreikšdama labai aukštą vertinimą. Savo laiškuose ji rašė norinti padaryti viską, kad I. Mero kūryba būtų išversta į kuo daugiau kalbų, kad būtų didžiausiose pasaulio bibliotekose. O. Šimaitė rūpinosi jo kūrybos, kurią laikė pokario Lietuvos literatūros viršūne, skleidimu. Tad pirmoji Lietuvos Pasaulio tautų teisuolė po karo toliau rūpinosi Lietuvos žydų kultūros ir literatūros sklaida pasaulyje“, – sako prof. M. Kvietkauskas.
Šiemet I. Mero ir kitų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo Vilniaus universitetas kviečia kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 5). Renginio metu bus skaitomos Lietuvos žydų gelbėtojų pavardės.