Klauzų jungime ypač aiškiai pasireiškia skirtumai tarp apgalvotos rašytinės kalbos ir spontaniškos sakytinės kalbos. Nors klauzas abiejuose variantuose galima identifikuoti remiantis ta pačia metodika, sakiniai yra rašytinės kalbos vienetai, o sudėtinių sakinių konstravimas rašytinėje kalboje negali tarnauti kaip modelis aprašinėjant klauzų samplaikas sakytiniame diskurse. Savo pranešime, klauzų jungimui pritaikydama „nuo atskiro prie bendro“ modelį, pristatysiu spontaniškame latgališkame diskurse vartojamas priemones laiko, salygos ir priežasties santykiams reikšti. Tyrimas remiasi 5 val. trukmės įrašais, apimančiais pokalbius su informantais iš skirtingų Latgalijos regionų. Ypatingas dėmesys skiriamas prozodinių, gramatinių ir leksinių klauzų jungimo žymiklių bei specifinių semantinių klauzų ryšių sąveikai.

Clause linkage is an area of grammar where differences between planned written and spontaneous spoken language use are especially apparent. While clauses can be identified in both modalities with the same methodology, sentences are units of written text and the construction of complex sentences in writing cannot be taken as the model for describing clause complexes in spoken discourse. In my talk I want to show a “bottom-up” approach to clause combining and discuss techniques that are used for marking temporal, conditional, and causal relations in spontaneous spoken Latgalian. My study is based on 5 hours of recorded interviews with ten speakers from different parts of Latgalia. Special attention is payed to the interplay of prosodic, grammatical and lexical markers of linkage and of specific semantic relations between clauses.