Literatūroje išskiriami „konversiniai“ sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie (bent iš pažiūros) nemažina veiksmažodžio valentingumo (kaip tai daro antikauzatyvai, plg. Sargas uždarė vartus : Vartai užsidarė), o tik sukeičia jo argumentų sintaksines pozicijas, pvz. Ežeras atspindi dangų : Dangus atsispindi ežere. Savo pranešime įrodinėsiu, kad, nors „sangrąžinių konversų“ sąvoka yra pagrįsta (konversinis santykis yra neabejotinas faktas, ir jis morfologijos lygmeniu atsispindi sangrąžinėje veiksmažodžio formoje), nėra konversinių refleksyvų kaip atskiro sangrąžos tipo, kuriame sangrąžinė derivacija turėtų kitokį poveikį, nei kituose tipuose. Veiksmažodžių porose, kuriomis grindžiama konversinių refleksyvų sąvoka, sangrąžinės derivacijos poveikis yra panašus, kaip daugeliu kitų atvejų: ji pašalina agentą iš argumentų struktūros. Konversinis santykis remiasi tam tikromis atitinkamų leksinių klasių ypatybėmis: argumentų pozicijų suplakimu (kai žemesnis argumentas perima agento sintaksinę poziciją) ir argumentų bei adjunktų ribos neryškumu.

In the literature we find the notion of converse reflexives, i.e. reflexives that (at least on the face of it) do not reduce a verb’s valency (as anticausatives do, cf. Sargas uždarė vartus ‘the caretaker closed the gate’: Vartai užsidarė ‘the gate closed’) but change the syntactic positions of its arguments, giving rise to a converse relationship: Ežeras atspindi dangų ‘The lake reflects the sky’: Dangus atsispindi ežere ‘The sky is reflected in the lake.’ In this talk I will argue that though the notion of ‘reflexive converses’ is, of course, legitimate (the converse relationship is not at issue, and its formal marker in verbal morphology is the reflexive affix/clitic), that of ‘converse reflexives’ in the sense of a distinct group of constructions in which the reflexive derivation allegedly has an effect different from the one it produces in other cases is ill-founded. In fact, in the verb pairs involved (such as Lith. atspindėti : atsispindėti, Russian ispugat’ : ispugat’sja) the reflexive derivation has its usual effect of eliminating the agent, and the converse relationship is the outcome of certain properties of the lexical classes involved, viz. argument conflation and argument-adjunct indeterminacy.