Lietuvos Respublikos kultūros ministerija / Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Audronės Kučinskienės padėkos kalba, pasakyta 2024 m. gruodžio 11 d. Valdovų rūmuose vykusio Kalbos vakaro metu Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos įteikimo proga.
Turbūt kai kas iš jūsų stebisi, kaip nutiko, kad šiandien čia, kur teikiama Felicijos Botkevičienės premija „už reikšmingą lituanistinę veiklą“, šalia Lituanistinių mokyklų sąjungos, neabejotinai vertos šio apdovanojimo, atsidūriau aš, kuri tik puse lūpų galiu vadintis lituaniste. Nors baigusi lietuvių kalbos studijas, laikau save visų pirma lotynų kalbos ir Antikos kultūros lauko žmogumi. Už tai, kad stoviu čia, pirmiausia turiu dėkoti kolegoms, kuriems šovė į galvą keista mintis pagerbti mano pastangas rūpinantis antikinių vardų bei terminų lietuvinimu, diegiant gimtosios kalbos pojūtį jauniesiems vertėjams, per lotynų kalbos studijas ugdant gilesnį gimtosios kalbos suvokimą. Dėkoti reikia ir vertinimo komisijai, kuri lituanistiką suprato platesne prasme, tarsi išplėsdama jos ribas. Kaip tik čia įžvelgiu didžiausią šio apdovanojimo prasmę – įtraukti į lituanistikos lauką ne tik kalbininkus, tikruosius lituanistus, bet ir kitų kalbų mokytojus bei vertėjus – visus mano bendradarbius, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo.
Turbūt nesitikite, kad savo kalboje apsieisiu nepacitavusi Cicerono, o atidesni jo skaitytojai jau mano įžangoje turbūt įžvelgė Cicerono parafrazę. Kaip tik šis autorius tavo vedliu, formuojančiu mano pačios kalbą ir padedančiu mokyti kalbos kitus.
non tam praeclarum est scire Latine quam turpe nescire. (Cic. Brut. 140) – „Ne taip šaunu yra lotyniškai mokėti, kaip gėdinga nemokėti“.
Šia sentencija tinka pasinaudoti kalbant apie klasikinių studijų ir lotynų kalbos svarbą žmogaus išsilavinimui. Bet iš tiesų Ciceronas turi galvoje ne svetimą kalbą ir jos mokėjimą. Latinitas – viena iš keturių oratoriaus kalbos „dorybių“ (virtutes), privalumų, kurių nepaisymas veda į priešingybę – kalbos ydas (vitia). Nepaisant Latinitas, kalba tampa „barbariška“. Be to, priduria Ciceronas, Latine scire yra ne tiek gero oratoriaus, kiek Romos piliečio savybė. Jei perkeltume tai į mūsų realybę ir žodžius Latine, Latinitas pakeistumėm Lithuane, Lituanitas, turėtume ne mažiau vertą dėmesio sentenciją: ne taip šaunu yra švariai lietuviškai kalbėti, kiek gėdinga nekalbėti, ir tai, man rodos, ne tiek gero oratoriaus, kiek Lietuvos piliečio savybė.
Štai ir atlikome vertimo plačiąja prasme veiksmą: ne tik išvertėme sakinį, bet ir pakomentavome, taip sakant, perkėlime ir pritaikėme savo kultūrai. Šiam veiksmui nusakyti Ciceronas vartoja keletą veiksmažodžių su įvairiais prasmės niuansais. Atrodo, kad vertimas kaip veikla jam neturi apibrėžtumo, todėl nėra didelio poreikio paženklinti šį aktą tam tikru konkrečiu žodžiu. Visos kryptys, kur link mus veda vertimą reiškiantys žodžiai, yra parankios.
Įprasčiausias ir neutraliausias lotyniškas vertere, arba convertere, yra bendrašaknis ir bendrareikšmis su lietuvišku „versti“. Be jo, Ciceronas pirmą kartą vertimo prasme pavartoja veiksmažodį transferre, naujosiose kalbose tapsiantį žodžių „versti“, „vertimas“ pagrindu (pvz., translate, tranlation). Transferre, pažodžiui pernešti, turi reikšmės atspalvį „perkelti iš vienos kultūros į kitą“, ypač kai kalbama, Cicerono atveju, apie graikiškų kūrinių, o mūsų atveju – lotyniškų perteikimą savo tėvynainių pažinimui. Toliau į darbą paleidžiamos metaforos. Interpretari – „tarpininkauti“ Cicerono kalboje perteikia tikslų, pažodinį vertimą; explicare – „išskleisti“ originalo tekstą savąja kalba, imitando exprimere – „mėgdžiojant“ svetimą kalbą, tarsi vaške ar marmure savojoje kalboje „išspausti, išreikšti“ ne pavienius žodžius, bet kūrinio jėgą (non verba, sed vim). Galiausiai reddere – „atiduoti“ skaitytojui lotyniškai/lietuviškai perteiktus graikų/romėnų rašytojų kūrinius. Veiksmažodis reddere turi skolos grąžinimo atspalvį. Vertėjas kaip įsiskolinimą pasiima originalo tekstą ir privalo jį „atiduoti“ skaitytojui savosios kalbos žodžiais. Tačiau vertėjas nemano esąs skolingas atskaičiuoti skaitytojui lygiai tiek žodžių (tarsi monetų), kiek jų buvę originalo tekste, bet verčiau atsverti juos pagal minties svorį. Galime suprasti, kad iškeistas į naująją valiutą originalo tektas įgys naują kokybę.
Štai ko privalome mokytis iš Cicerono, štai ko mokau savo studentus ir jaunuosius vertėjus: pernešti lotyniškus tekstus į lietuvišką terpę, tarpininkaujant tarp Antikos ir mūsų kultūros išversti, išskleisti tautiečiams antikinę mintį, kuo tiksliau, ko arčiau originalo išreikšti, įspausti lietuvių kalboje stiliaus skambesį ir atiduoti visa tai kaip vertėjo skolą skaitytojams, ne žodis į žodį, bet mintis į mintį (not ad verbum, sed ad sensum). Converti ut orator „išverčiau kaip oratorius“ – skelbia garsioji Cicerono frazė (Opt. gen. 14). Ir tai anaiptol nereiškia „išverčiau laisvai“, kaip dažnai interpretuojama, bet išverčiau, vadovaudamasis oratoriui būdingu kalbos pojūčiu, subtiliai parinkdamas ir derindamas kiekvieną žodį, posakį kalbos figūrą, kad jie optimaliai perteiktų originalo teksto grožį ir įtaigą.
Vertėjo darbą visuose lygmenyse valdo deramumo (decorum, gr. prepon) principas – vienas svarbiausių retorikos reikalavimų. Iš esmės tai saiko ir gero skonio pojūtis, kurio stoka gyvenime veda prie netinkamo elgesio, o mene – prie neskoningumo. Vertėjas, kaip ir geras oratorius, kiekvieną žodį, retorinę figūrą ar stiliaus puošmeną privalo priderinti prie bendro kalbos stiliaus, koncepcijos ir situacijos.
Cicerono vertėjas, tikriausiai ir visi kiti vertėjai, susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos įveikti teko pačiam oratoriui, užsimojusiam savo tautiečiams lotyniškai perteikti graikų filosofijos bei retorikos mintį. Kitaip nei Lukrecijus, besiskundžiantis „gimtosios kalbos skurdumu“ (patrii sermonis egestas), Ciceronas atkakliai tvirtina, „kad lotynų kalba ne tik nėra skurdi [...], bet dargi turtingesnė už graikų“ (Fin. I.10). Taip ir mes galime skųstis, kokia kaimietiška, agrarinė yra mūsų kalba, kaip jai stinga abstrakčių sąvokų subtiliems mintiems niuansams perteikti. Galime kliautis angliškais vertimais, kurie esą daug tikslesni ir geresni nei lietuviški. Bet galime manyti priešingai, kad jokia kita kalba neįmanoma taip tiksliai ir taupiai perteikti lotyniško teksto minties, stiliaus, metro kaip lietuviškai. Tai dėl nepaprastos šių giminystės, gramatinės sistemos artumo, lietuvių kalbos sintaksės bei kirčių lankstumo.
Taigi aš laikausi Cicerono pozicijos. O jis išties liejasi žodžių, epitetų gausa, ieškote ieško atitikmenų graikiškiems terminams. Versdamas tiesiog jauti tą kūrybos procesą ir tarsi jame dalyvauji. Įvesdamas naują terminą autorius dažnai priduria „tarsi, lyg“, tuo parodydamas, kad naudoja jį neįprasta reikšme, metaforiškai ir paaiškina per palyginimą: graikai sako taip, o mes galbūt galėtumėm pasakyti taip, taip ir anaip.
Tad vertėjas turi suvaldyti tą nepaprastą žodingumą, nors kartais išties ima stigti gimtosios kalbos žodžių. Galynėdamasis su ta gausa ir įvairove, vertėjas pasineria į tą patį žodžių paieškos bei terminų kūrimo vyksmą ir neišvengiamai turtina savo paties kalbą.