Pedagogo užrašai. Tapti ar netapti filologu?
Šių metų spalio 26–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko 7-asis moksleiviams skirtas akademinis savaitgalis – „Lituanistikos akademijos“ rudens sesija. Renginys organizuojamas aktyvių lietuvių filologijos programos studentų: sumanydami veiklas, kviesdami lektorius, patys pristatydami savo darbus siekiame burti lituanistika besidominčių gimnazistų bendruomenę ir paskatinti rinktis šias studijas. Vienas „Lituanistikos akademijos“ tikslų – keisti vis dar pasitaikančius stereotipus apie humanitarus, parodyti moksleiviams filologijos studijų įvairumą ir laukiančias plačias veiklos galimybes. Ar „Lituanistikos akademijai“ pavyksta griauti mitus ir sudominti lietuvių filologijos studijų kryptimi, kalbėjomės su keliais rudens sesijos dalyviais.
Kai kurie „Lituanistikos akademijos“ veikloje dalyvaujate pirmą, kai kurie– ne pirmą kartą. Ką manėte apie filologijos studijas iki dalyvavimo šiame renginyje? Kaip įsivaizdavote filologą ir ką jis daro?
Adrijus P. Prieš ateidamas į „Lituanistikos akademiją“ maniau, kad filologijos studijos iš esmės reikalingos tik kalbų mokytojams rengti. Taip pat, kad toks išsilavinimas pravartus vertėjams ir redaktoriams.
Hubertas S. Iki šio akademinio savaitgalio į filologijos studijas žvelgiau kiek skeptiškai: galvojau, kad jos daugiausia susijusios su kalbos istorija, gramatikos taisyklėmis ir literatūra. Įsivaizdavau filologą skaitantį daug klasikinių tekstų ir analizuojantį kalbos struktūrą. Maniau, kad jo darbas – tirti tekstus ir galbūt versti ar redaguoti.
Olivija B. Iki artimesnės pažinties filologus įsivaizdavau tiriančius tam tikrą kalbą, jos kilmę, gramatiką, fonetiką ir įvairiausius kitus dalykus, susijusius su raidėmis, žodžiais ar jų junginiais, plačiau – kalbotyra. Galbūt filologijos mokslas man kiek siejosi su kalbos istorija ar jos tyrimais, kapstymusi giliau, nei prireikia buityje ar mokykloje.
Olivija Š. Iki „Lituanistikos akademijos“ mano suvokimas apie filologiją bei filologo darbą buvo gana stereotipinis. Galvojau, kad filologai labai daug skaito ir dirba su tekstu. Įsivaizdavau, kad per kiekvieną paskaitą universitete jie mokosi analizuoti kūrinius, suprasti jų sukūrimo kontekstą. Taip pat maniau, kad filologai tobulai išmano kalbą, vartoja ją be klaidų ir taiso kitus.
Rusnė Z. Prieš atvykdama į šį renginį net nežinojau, kad yra tokios studijos. Jeigu ir yra, tai turbūt kokia nors pedagogikos studijų dalis. Maniau, kad filologai – tai labai specifiškos srities istorikai, kurie tiria senus tekstus ir verčia juos iš senų kalbų. Dar maniau, kad filologai nemėgsta žmonių, kurie rašo su klaidomis arba kalba netaisyklingai.
Kai kurie esat užsiminę, kad baigę gimnaziją svarstote rinktis lietuvių filologijos studijas. Kaip jūsų aplinkoje kalbama apie šias studijas? Ar palaikomas noras studijuoti lituanistiką?
Emilė K. Mano mama baigė filologijos studijas ir pasirinko visai kitą karjeros kelią, todėl patarė man geriau nestudijuoti to paties. Ką gi aš veiksiu su ta filologija? Tačiau pasikeitė ne tik mano požiūris į filologiją, bet ir tėvų– galbūt jie iš tikrųjų mato mano potencialą, o gal tik susitaikė su mano „negabumu“ kitiems dalykams. Aišku, tikrai dažnai svarstau, ką vėliau veikčiau gyvenime, jei įstočiau į filologiją. Dar nesu tikra, kad tai mano kelias, bet dalyvauju šioje studentų veikloje, kad pažinčiau save ir pati sužinočiau, ko noriu.
Olivija B. Iš tikrųjų nesu sutikusi daug žmonių, kurie domisi šia sritimi. Esu girdėjusi, kad humanitariniai mokslai neturi daug potencialo, o žmogus, kuris nemoka matematikos, nemoka nieko. Arba: ką tu su tais humanitariniais mokslais ateityje veiksi? Jeigu skirčiau savo aplinką į dvi grupes, tai viena būtų humanitarų, kurie galbūt svarsto apie filologijos studijas, o kita – tų, kurie žvelgia į šią kryptį su šiokia tokia pašaipa ir mano, kad norint gerai uždirbti reikia stoti į matematikos ar informãcinių technologijų studijų programą.
Olivija Š. Dalis mano aplinkos žmonių, išgirdę, kad svarstau studijuoti filologiją, nustebo ir paklausė: jei įstotum į filologiją, tai ką dirbtum baigusi šias studijas? Nemažai žmonių teigia, kad filologo profesija yra neperspektyvi arba neaktuali. Manoma, jog filologą greitai pakeis dirbtinis intelektas ir nebus šios profesijos specialistų poreikio. Ir kad studijuoti kalbą paprasčiausiai nėra įdomu ar reikalinga – juk žmonės kažkaip vartoja ją nestudijavę. Tačiau turiu draugų, kurie studijuoja filologiją ir nėra nusivylę šiomis studijomis. Jie teigia, kad tai yra įdomu ir atveria plačias galimybes. Mano manymu, svariausia priežastis studijuoti filologiją– mokydamasis apie kalbą, jos struktūrą, pokyčius joje, imi mąstyti kitaip. Filologai kitaip suvokia kalbą– ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip sistemą. Kalbėdami dažnai nepastebime, kaip kalba kinta, tai vyksta natūraliai. Filologai stebi kalbos pokyčius ir analizuoja jų priežastis. Toks požiūris skatina mąstymo lankstumą ir gilesnį kalbos supratimą.
Ar „Lituanistikos akademija“ pakeitė (papildė) jūsų nuomonę apie filologiją? Ar kas nors nustebino? Kaip dabar apibūdintumėte filologiją ir filologą?
Adrijus P. Akademija padėjo suprasti, kad filologas yra tyrėjas, kuris bendradarbiaudamas su informatikais ar fizikais gali gerinti netgi dirbtinio intelekto kalbą, tirti fonetiką ir tobulinti šnekos sintezę. Tai labai įvairus mokslas, kurio reikšmė visuomenėje dažniausiai nematoma.
Emilė K. Mano suvokimą tikriausiai pakeitė pirmoji vasaros sesija. Nors visada supratau, kad filologijoje nėra viskas taip paprasta, po pirmosios „Lituanistikos akademijos“ likau, švelniai tariant, pasibaisėjusi savo negebėjimu susikaupti ir sutelkti dėmesį. Supratau, kad ne viskas privalo patikti, kad gali būti nuobodu. Svarbiausia, kad pirmasis apsilankymas Filologijos fakultete manęs smarkiai neišgąsdino ir atėjus rudeniui vėl užsiregistravau į „Lituanistikos akademiją“. Vienas dalykas mane iš tikrųjų nustebino: tai kontrastas tarp renginio dalyvių ir jį organizuojančių studentų. Dalis dalyvių per užsiėmimus supranta, kad vis dėlto nenori studijuoti filologijos, o šalia sėdi studentai, mėgstantys pasirinktą dalyką ir gyvenantys juo. Tai labai intriguoja ir skatina leistis į filologijos pasaulį bei jame atrasti tai, ką mato jie.
Hubertas S. Taip, „Lituanistikos akademija“ iš tiesų praplėtė mano suvokimą apie filologiją. Nustebino, kiek daug filologija apima – nuo tekstų analizės iki kalbos filosofijos. Dabar filologiją apibūdinčiau kaip studijas, kurios ne tik analizuoja kalbą ir literatūrą, bet ir atveria platesnes galimybes suprasti visuomenę, istoriją, kultūrą. Filologas, mano akimis, yra tyrėjas, kuris gali analizuoti ir interpretuoti tekstus, tai darydamas atskleisti gilesnius kultūrinius, istorinius, socialinius kontekstus.
Kamilė U. Akademija mane labai sužavėjo. Visada žavėjausi lietuvių kalba ir žmonėmis, kurie sieja savo gyvenimą su ja. Pradedant nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, kurios yra labai inteligentiškos, išmintingos, iki pat rašytojų. Lietuvių kalbos mokytoja ir pati svajoju tapti. Nustebino platus dėstytojų žodynas, jis netgi truputį ir išgąsdino… Ši patirtis labai motyvavo dar daugiau skaityti, domėtis ir tobulėti. Man atrodo, kad filologijos studijas pasirinkę žmonės tobulės visą savo gyvenimą, atras vis ką nors naujo. Galbūt neįmanoma tapti visažiniu, bet tokios studijos – puikios durys, kurios atveria visai kitokį žvilgsnį į pasaulį.
„Lituanistikos akademijoje“ iš arčiau pamatėte studentišką gyvenimą, savo kailiu patyrėte, kas yra paskaitos, seminarai, netgi lauko tyrimas – kalbinote vilniečius, ėmėte iš jų interviu. Ar po šios patirties norėtumėte ką nors pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje?
Adrijus P. Norėčiau, kad mokykloje atsirastų literatūros kūrinių seminarai, kuriuose galėtume dalyvauti diskusijose, o ne skaitytume sukramtytą medžiagą. Norėčiau, kad būtų mokomasi net ne tik kalbos kultūros, o daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbos raidai, kad mokyklos suole sužinotume apie nebevartojamus vietininkus ir kodėl Mažvydas kreipiasi į mus bralei, o ne broliai.
Hubertas S. Norėčiau, kad pamokose būtų skiriama daugiau dėmesio šiuolaikiniams tekstams ir jų analizei. Be to, galėtų būti daugiau diskusijų apie šiandien aktualias temas, siejant jas su literatūra. Taip pat galėtų būti labiau pabrėžiama, kaip kalba veikia kasdienį mūsų gyvenimą ir formuoja mąstymą, kad mokiniai matytų ir suprastų praktinę naudą.
Kamilė U. Manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų įdomumas priklauso nuo mokytojo. Kurio mokytojo pamokos bus įdomesnės – ar to, kuris griežtas, monotoniškas, nelaimingas ir nesimėgaujantis tuo, ką daro, ar to, kuris motyvuos, pateiks naujos įdomios medžiagos, kuris kupinas entuziazmo ir myli savo darbą? Manau, atsakymas aiškus. Ką tikrai norėčiau pakeisti, tai švietimo sistemą. Manau, jog iš dalies sistema yra kalta, kad nemažai jaunimo į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas žiūri atgrasiai. Kalbos, literatūros pamokos gali būti beribės, o yra suspaustos į gana siaurus rėmus, kurie daugumai sunkiai įveikiami.
Olivija Š. Pastebėjau, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kūrinius dažnai analizuojame paviršutiniškai. Užuot įsiskaitę ir įsigilinę į jų problematiką, analizuojame kelis aspektus, kurių galbūt prireiks per egzaminą. O juk įdomiau būtų pažvelgti į kūrinį iš socialinės, istorinės perspektyvos arba patyrinėti, kaip, pavyzdžiui, personažo veiksmai būtų vertinami šiuolaikinėje visuomenėje. Būtų labai įdomu ir naudinga per lietuvių kalbos pamokas kalbėti apie visuomenės problemas ir susieti jas su analizuojamu kūriniu – tai leistų mokiniams geriau suprasti kūrinio aktualumą. Mokyklos galėtų kviesti dėstytojus iš universitetų, filologus, kad jie papasakotų apie kalbą savo tiriamu aspektu. Taip būtų galima sudominti jaunus žmones filologija.
Radvilė S. Mane ypač sužavėjo VU Dramos teatro nariai ir jų interaktyvi paskaita, per kurią pasirinktus tekstus analizavome apmąstydami potekstę, skaitymo aplinkybes, savo asmeninį santykį su jais. Patys turėjome pajusti ryšį su savo tekstu, suprasti aplinkybes, nuotaiką, mintį, kurią tekstas turėjo perduoti. Mokykloje to nemoko. Visai norėtųsi, kad tokių užsiėmimų būtų literatūros pamokose, nes toks analizavimo būdas, mano nuomone, visai kitaip sujungia tekstą su skaitančiuoju, ir žodžiai bei jais reiškiama mintis gali tūkstantį kartų stipriau atsiskleisti. Lietuvių kalbos pamokose norėtųsi šiek tiek daugiau įvairovės: ne vien mokytis taisykles ir atlikti užduotis, o pamėginti suprasti, iš kur visa tai atsirado.
Išvardykite tris bruožus, kurie, jūsų manymu, yra būtini filologui. Kodėl?
Emilė K. Mano akimis, jų yra tikrai daugiau nei trys – mažiausiai penki, ir tikrai sunku išsirinkti. Neskirstysiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbių. Kaip ir literatūroje svarbus kūrybiškumas, taip jis labai svarbus ir filologui; nemanau, kad vaizduotės neturintis žmogus leistųsi į literatūros pasaulį. Smalsumas – tikriausiai nesmalsiam žmogui greit pabostų domėtis sudėtingu filologijos pasauliu. Na, ir kantrumas. Mano galva, yra tikrai daug sunkių paskaitų ir dalykų filologyne, kurie nelengvai perkandami ir reikalauja kantrybės, todėl kantrumas ir pasiryžimas čia labai padeda.
Olivija B. Valia, analitinis mąstymas ir gebėjimas žvelgti kitu kampu. Tai pirmi bruožai, apie kuriuos pagalvojau. Valia neatsiejama nuo mokymosi ir yra svarbi tobulėjant kiekvienoje srityje. Vieno dalyko tyrimai gali apimti daugybę aspektų, todėl manau, kad žmogus, neturintis valios, nesugebėtų būti filologu. Tam reikalingas ir analitinis mąstymas. O sakydama „žvelgti kitu kampu“, omeny turiu tai, kad humanitariniai mokslai neveikia pagal griežtai surašytas formules ar taisykles. Į tiriamą objektą žvelgiama giliau, iš įvairiausių pusių, kad būtų įmanoma atrasti kuo daugiau.
Radvilė S. Pirma, filologui reikalingas atvirumas naujiems dalykams, kad būtų įmanoma atrasti naujų kalbos tyrimo būdų, kad būtų galima priimti naujus požiūrius į fonetikos, gramatikos ir kitokias taisykles, kad būtų įmanoma jas įvertinti. Taip pat reikia būti smalsiam. Filologui visad reikia naujų žinių. Tai, mano nuomone, yra būtina visose mokslo srityse. O kad sužinotum apie naujus atradimus ir galėtum juos suprasti, reikia būti apsiskaičiusiam.
Rusnė Z. Filologui būtina būti geru oratoriumi. Reikia sugebėti gerai ir drąsiai kalbėti prieš didelę auditoriją, sugebėti užkalbinti praeivius interviu ir juos apklausti, drąsiai perskaityti savo kūrinį prieš kitus žmones. Filologui reikalingas ir meniškumas. Filologija yra neapibrėžtas mokslas, todėl, manau, tiksliuko protui gali būti sunku tai suprasti. Jeigu esi meniškas, lengviau nagrinėti ir kurti tekstus. Taip pat būtina didelė motyvacija mokytis visą gyvenimą. Iš studentų girdėjau, kad gali tekti prisiversti valandų valandas ką nors rašyti. To tikrai nepadarysi be nors mažo lašelio motyvacijos.
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2024 m. Nr. 11).