Ekscelencijos Suomijos ambasadore Arja Makkonen, Švedijos ambasadoriau Larsai Wahlundai, Norvegijos ambasadoriaus pirmasis sekretoriau Eirikai Lybergai Bergene, magnificencija VU Rektoriau Rimvydai Petrauskai, FilF dekane Mindaugai Kvietkauskai, prodekane Gintare Judžentyte-Šinkūniene, gerbiamieji svečiai, viešnios, kolegos, kolegės.
Ką tik įneštos Filologijos fakulteto vėliavos logotipe, sukurtame talentingo dailininko Petro Repšio, įrašyta „Littera occidit, Spiritus vivificat“. Ar kada susimąstėte, ką šie žodžiai reiškia ir iš kur jie paimti. Tai šiek tiek patrumpinta ištrauka iš antro laiško korintiečiams, laiško, kurį apaštalas Paulius parašė 56 metais Makedonijoje, taigi prieš 1968 metus. Nepatrumpintas šis posakis lotyniškai skamba taip “Littera enim occidit, Spiritus autem vivificat“ (nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę), o graikų kalba parašytame originale „To gar gramma apokteinei, to de pneuma dzōopoiei“. Norint geriau suprasti posakį, reikėtų įsigilinti į laiško trečią pastraipą, bent į jos fragmentą: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas).
Šis trumputis posakis akivaizdžiai liudija, kad europinė kultūra, terminologija paremta dviem stulpais – graikiškuoju ir romėniškuoju. Gramma asocijuojasi su gramatika, gramofonu ir kitais žodžiais, pneuma – su pneumatika, pneumokokais, dzōopoiei – su zoologija ir kitais mokslais, tiriančiais gyvūnus, su lingvistiniu terminu zoomorfizmas, t.y. kai žmogus apibūdinamas tam tikru gyvūnu, pvz., jis/ji tikras/ tikra lapė. Lot. littera slypi terminuose literatūra, literatas, Spiritus – spiritizmas, spirometras, spirografas, – visi paremti veiksmažodžiu spirare „dvelkti, pūsti, įkvėpti, kvėpuoti“. Lotyniškos ir graikiškos kilmės terminai savitai konkuruoja. Štai prietaisas plaučių talpai matuoti vadinamas spirometru, o plaučių liga, uždegimas – pneumonija.
Daugiau negu pusę amžiaus sukuosi tarp baltų kalbų ir tarmių, tarp dabarties ir praeities, tarp tyrimų, jų sklaidos ir tyrėjų, tarp dviejų epochų – okupacijos ir laisvės. Apie kalbą kaip visą mūsų veiklą persmelkiantį reiškinį – ir šioje Lectionē Ultimā, skirtoje jums, mielosios filologės, mielieji filologai, netrukus gausiantys Vilniaus universiteto magistro ar bakalauro diplomus.
Turbūt neperdėsiu pasakęs, kad kiekvienas mūsų esame saviti kalbos kūriniai?! Prigimtinės, tėvų kalbos – tarmės, – šnektos, kurios niekas specialiai nemoko, o jos sudėtingiausią sistemą suima mažų vaikų galvos, imituodamos suaugusiųjų kalbą. Sakoma, kad gebėjimas imituoti būdingas tik žmonėms.
Kalba taip giliai įsismelkusi į mus, kad be jos negalime nei mąstyti, kurti, nei dirbti, galų gale – net sapnuoti. „Kalboje glūdi pirmapradė kūrybos esmė“ (Martinas Heideggeris). „Pradžioje buvo Žodis“, sakoma evangelijoje pagal Joną, tik po to veiksmas. Žodis – ne tik garsais artikuliuotas ar sutartiniais ženklais, raidėmis užrašytas, bet ir lūpų, rankų, pirštų judesiais ar galvos linktelėjimu, šokiu išreikštas. Visais atvejais tai yra KALBA, LINGUA, GLŌTTA, LANGUAGE, SPRACHE... Niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, kodėl mes tiek daug kalbame, net ir tada, kai nėra jokių garsų, o tik pirštų šokis mobiliojo telefono ekrane.
Pasaulis suvokiamas, skaidomas, įsavinamas tarsi per kalbos prizmę. Kalbos pilna ten, kur iš tiesų lyg neturėtų būti. Kiek daug apie žmones galima spręsti iš jų kūno kalbos, menininkai diskutuoja apie vaizdų kalbą, šokėjai neišsiverčia be šokių kalbos, muzikai – be muzikos dialektų, o žiniasklaidoje kasdien girdime apie gerai ar blogai artikuliuotas mintis, nors artikuliacija šiaip jau yra „kalbos padargų veikimas tariant garsus“. Graikų kalbos daiktavardis logos „žodis, kalba, pasakymas“, kilęs iš veiksmažodžio legō „kalbu, sakau, šneku“, tapo svarbiausių mokslo sričių terminologijos kertiniu akmeniu: bio-, eko-, geo-, mito-, psicho-, socio- ir t. t. -logija. Tiesą pasakius, ir paramokslai šį esminį žodį prisilipdo, kaipgi kitaip be jo gyvuos astrologija...
Šimtai lingvistų, filosofų, rašytojų, mokslo ir kultūros šviesulių yra mėginę apibrėžti ir žodį, ir kalbą. Iš visų man iki šiol artimiausios Antano Baranausko – poeto ir talentingo filologo – mintys, nusakančios esminius kalbos bruožus – ryšį su kalbančiųjų dvasia, intelektu, morale, asmeniniu ir visuomeniniu gyvenimu, dabartimi ir praeitimi. Įsiklausykime: „Kalba yra žmogaus dvasios organas. Žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektinių ir moralinių vertybių saugykla <...>, ryšys, siejantis visas kartas ir asmenybes, individus <...> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis“. Ir kaip vargingai atrodo mėginimai kalbą apibrėžti tik kaip vieną iš komunikacijos priemonių.
Mane ir kitus mano krašto žmones formavo, gludino ir sergėjo rytų aukštaičių uteniškių patarmė. Tarmių metams 2013 m. įsisiūbavus, šviesios atminties etnomuzikologės ir LRT laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės paprašytas sutikau įkalbėti pusės minutės tekstą apie savo saitus su gimtine ir jos kalbiniu pasauliu. Kiek paredaguotas ir patrumpintas kūrinėlis atrodo taip: „Daunorių bažnytkaimy užgymįs, pā Tauragnų dungum baigįs mākyklį, pėršākau Ūtenų ir atsdūriau Vilniuj, kalbų ir tarmių maišalynēj. Nuo tal‘ teip ir blaškaus terp Vilniaus ir Daunorių. Tik inkertu Mālėtų kelian, širdy pasdarā ramu ir burnoj atgyja sava ūturka, tauragnyškių žodžiais žādeliais pradeda srūt‘, klevā sulu tekėt‘: autakājys, ragutēs, šulnys, žungsnys, ūgdžia, maitena, krykštamāčia. Akėt‘ – ne tekėt‘, raikia mākėt‘, ē aust‘ – tai ne paklaust‘. Tās pačiās akys ir juokias, ir verkia. Ajagi ramūmas susiedų“.
Tai vis uteniškių ir artimesnių kaimynų žodžiai, jų skambėjimas ir prasmės. Baigus studijas Vilniaus universitete, netikėtai smigtelėjo mintis, kad vienas tų ištartųjų žodžių yra ypatingas, esminis, nusakantis gyvenimo pilnatvę. Tai ramus, rami, ramu ir jo vediniai ramiai, ramumas, ramumėlis... Leksikografai, mėgindami išlukštenti šio visų lietuvių vartojamo žodžio semantiką, įsodino jam pluoštą reikšmių, iš kurių keturios priskirtos rytų aukštaičiams: 1) „geras, mielas, malonus, jaukus, džiuginantis“ (pvz., ramus kelias); 2) „linksmas, smagus“ (pvz., ramus gaidelis); 3) „patogus“ (pvz., ramūs kailiniai); 4) „drungnas, apyšiltis“ (pvz., vanduo). Betgi taip suskaidant reikšmes iš tikro sunaikinamas žodžio prasmės vientisumas, jo skleidžiama aura, kurią nusakyčiau kaip palaimą ar pilnatvę.
Kai sakau ar girdžiu ramu, tai ir gera, jauku, pakilu, patogu, bet nebūtinai linksma, tylu. Gali būti ir triukšmo, šėlsmo (rami gegužinė!). Ramus ežeras yra toks, prie kurio norisi sugrįžti, pabūti – savas ežeras, nesvarbu, tykus ar vėjų pašiauštas, ledų sukaustytas. Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ sakydamas „Oi būdavo, būdavo iš mūsų šilelio didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!“ turėjo galvoje šilelio teikiamą palaimą (leksikografai šį pavyzdį įmetė į reikšmės „linksmas, smagus“ krepšelį). Apie tą pačią „dūšios palaimą“ Baranauskas prasitarė ir kitoje garsiosios poemos vietoje: „Lyg tarytum ramumas teip dūšion intslinko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“. Tik šįkart poeto sakiniu iliustruojama reikšmė „be rūpesčių, jaudinimosi, netrikdomas“.
Mielieji absolventai, mielosios absolventės, diplomai jums teikiami ypatingoje aplinkoje, kur prieš daugiau nei 400 metų įkvėptus lietuviškus pamokslus sakė studentų mėgstamas Konstantinas Sirvydas, jėzuitas ir autorius pirmųjų lietuvių kalbos žodynų, trikalbių, skirtų studentams, rytų aukštaitis anykštėnas. Jis turėjo pasukti galvą, kaip ramus, -i, -u ir ramumas perteikti lenkų ir lotynų kalbomis. Pirmajame žodyne aptinkame tik vedinį ramumas, kurį aiškina trimis lotyniškais daiktavardžiais – recreatio „jėgų atgavimas, pasveikimas“, oblectatio „palinksminimas, malonumas“ ir oblectamentum „malonumas, paguoda“ (žr. www.thesaurus.flf.vu.lt). Turbūt geriausiai ramus, -i, -u prasmę Sirvydas nusako antrojo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ žodžių junginyje Daržas ramus pirmo žmogaus. Kas tai yra? Ogi lotyniškai paradisus, lenkiškai ray (raj) – rojaus sodas ar tiesiog rojus. Taigi, ramus pirmo žmogaus sodas, rojus, galintis būti ir žemėje. Kažką labai panašaus į dalies rytų aukštaičių ramu, ramumas turi skandinavai, žodžiu-konceptu hygge išreiškiantys gerovę, gerą savijautą, pasitenkinimą, jaukumą, paprastumą, laimę, saugumą, draugystę, šilumą šaltu metu ir t.t. Tiek ramumas, tiek hygge yra priešingybė nerimui, stresui, įtampai, baimei, pykčiui, chaosui.
Šią trumpą Lectionem Ultimam noriu baigti iš jos išplaukiančiais palinkėjimais. Nenuilsdami ieškokite savojo esminio žodžio, kiekvieną dieną lavinkite gebėjimus – mokykitės kalbų, kurkite, aštrinkite žodį ir sakinį, plunksną, nevenkite dienoraščio („Nulla dies sine linea“ – nė dienos be brūkšnio, sakė Gajus Plinijus vyresnysis). Kalbų mokėjimas, išmokimas, pramokimas yra filologo kasdienybė. Tikroji filologija prasideda ėmus lyginti kalbas ir tomis kalbomis parašytus tekstus, autorius, to paties autoriaus kūrinius ar vieno kūrinio variantus. Filologu tampame tada, kai suvokiame, kad kiekviena kalba, tarmė turi ne tik savo ženklų sistemą, bet ir dvasią, kurią geriausiai perteikia arba paprasti žmonės, apsigimę filologai, arba išsilavinę talentingi kūrėjai. Aukščiausią lygį filologas pasiekia imdamas dalytis savo patirtimi, išmintimi su kitais. Dalijimasis išlaisvina ir turtina dvasią, dalydamiesi suvokiame, kad mokymui ir mokymuisi nėra pabaigos. Ir mokomės ne tik iš autoritetų, bet ir savo mokinių, vaikų. Jei žengtumėte mokslo keliu, įsidėmėkite žymiojo norvegų baltisto Christiano Stango žodžius: „Die Wissenschaft is ein Dialog und niemand von uns kann den Anspruch erheben, auf allen Punkten zu einen bleibenden Ergebnis zu gelangen“ (Mokslas yra dialogas ir nė vienas iš mūsų negalime teigti, kad pasieksime ilgalaikį rezultatą visais klausimais). Atradimų, kritikos, prieštaravimų, dalijimosi kelias, amžinas dialogas. Tai ypač tinka humanitariniams mokslams ir menams.
Tik neatiduokite savojo gyvenimo vien skaitmenai, o esminių gebėjimų dirbtiniam intelektui. Jei tas intelektas užvaldys jūsų kognityvinius gebėjimus, smegenys atrofuosis. Kaip žmonės gyvenkite tarp žmonių – ir džiaugsme ir liūdesy, ir stiprybėje ir silpnume, ir tiesoje ir mele, ir drąsoje ir baimėje... Kas benutiktų, galite grįžti į savąją Almam Matrem Vilnensem, – jos durys jums visuomet bus atviros. Bakalaurai – ryžkitės siekti magistro diplomų, o magistrai – rinkitės ir doktorantų dalią. Kas neketinate žengti mokslo keliu, užsukite atgauti pusiausvyros, susikaupti, junkitės į Vilniaus universiteto alumnų bendruomenę.
Gaudeamus, ita nos omnes Spiritus adjuvet (džiaukimės, tepadeda mums visiems Dvasia).