VU bibliotekos nuotr.
2024 m. liepos 23 d. netekome mums brangaus Mokytojo, Kolegos ir šviesaus Žmogaus – mirė Vilniaus universiteto habilituotas profesorius, emeritas Kęstutis Valentinas Nastopka. Jis buvo Lietuvos semiotikos šviesulys, Algirdo Juliaus Greimo idėjų skleidėjas, literatūros tyrėjas ir kritikas, latvistas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete 1962 m., Kęstutis Nastopka stažavosi Rygos universitete, nuo 1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1972–2012 dirbo Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), vadovavo Lietuvių ir užsienio literatūros (1989–91), Visuotinės literatūros (1991–96) katedroms. Nuo 1992 dirbo Vilniaus universitete, 1998–2005 vadovavo Literatūros teorijos ir istorijos (iki 2002 Literatūros teorijos) katedrai. 1992 m. Vilniaus universitete su Sauliumi Žuku ir Arūnu Sverdiolu įkūrė Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centrą, 1994 m. inicijavo VU žurnalo Semiotika steigtį, 2005 m. įkūrė semiotikos magistrantūros studijų programą, kurioje dėstė pagrindinius ir specialiuosius semiotikos dalykus (Semiotikos teorija, Reikšmės teorija, Kultūros semiotika, Mitologija ir literatūra). Kartu su Arūnu Sverdiolu daugiau kaip dvidešimt metų kuravo tarpdisciplininį seminarą, sutelkdavusį ne tik semiotikos studentus bei absolventus, bet ir dėstytojus, doktorantus, mokytojus iš visos Lietuvos, vadovavo tarptautinių tyrimų projektui „Žiliberas“ (2003-2004, 2007-2008), vykdytam kartu su Paryžiaus Politinių studijų ir Limožo universitetų semiotikais, 2007 m. Vilniaus universitete organizavo tarptautinę semiotikos konferenciją Greimo ieškojimas.
Jungtinės Karalystės Karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje 2006 m. spalio 17 d. Vilnius. foto Džoja Gunda Barysaitė (iš Kęstučio asm. archyvo)
Kęstutis Nastopka išspausdino 5 knygas (Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, 1971; Lietuvių eilėraščio poetika, 1985; Reikšmių poetika, 2002, Literatūros semiotika, 2010; Išsprūstanti prasmė, 1991; Įsiklausymai, 2020) ir per 160 mokslinių straipsnių akademinėje Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos ir Italijos spaudoje, išvertė į lietuvių kalbą per 20 mokslo straipsnių ir Algirdo Juliaus Greimo veikalą Struktūrinė semantika (2005) bei parengė Greimo knygą Lietuvių mitologijos studijos (2005). (Nastopkos darbų bibliografiją ir interviu apie kelią į semiotiką galima rasti žurnale Semiotika 16, 202; https://www.zurnalai.vu.lt/Semiotika/issue/view/1918).
Kęstučio Nastopkos darbai buvo įvertinti Lietuvos komjaunimo premija (1974 m. už studiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai), LSSR valstybine premija (1986 m. už studiją Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius), Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinu (1997 už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą), Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu (2007 m. už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos akademinius ryšius), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2012 m. už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos mokyklos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2015 m.), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premija (2022 m. už išliekamosios vertės mokslo tyrimus, meistriškai jungiančius literatūrologinę komparatyvistiką ir semiotiką).
Larisos Dmuchovskajos nuotr.
Reikšmių poetikoje (2002) savo lėmėju, vairuojančiu patikimo metodo paieškas, Nastopka pavadino Algirdą Julių Greimą ir vėliau ne kartą tai patvirtindavo. Tokiu lėmėju ne vienam yra tapęs ir pats Kęstutis Valentinas Nastopka, įtikindavęs semiotinės analizės rišlumu ir moksline argumentacija, bet sykiu mėgęs priminti, kad semiotika – tai linksmas mokslas.
VU Filologijos fakulteto nuotr.
Ačiū už gyvos semiotikos pamokas!