Stop kadras iš Atėnų universitete (ΕΚΠΑ ΝΚUA) daryto vaizdo įrašo
Sveikiname Vilniaus universiteto klasikinės filologijos dėstytoją prof. dr. Fatimą Eloevą, kuriai buvo suteiktas Atėnų universiteto garbės daktaro vardas.
Profesorė F. Eloeva garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijos metu pasakė kalbą „Graikija. Laisvės pamokos“. Joje analizavo Dionisijo Solomoso Himno laisvei lingvistinę ir semantinę kompleksiją, nagrinėjant jo santykį su laisve kaip konceptu bei kalbine raiška. Išeities taškas – diskusija apie žodžio „βία“ (bia) reikšmę himne, kurio interpretacijos svyruoja tarp „skubos, veržlumo“ ir „prievartos, jėgos“. Tai parodo, kaip kalbinės reikšmės gali būti ideologiškai apkrautos ir susijusios su politine interpretacija.
Pirmą kartą skaitant himną jo tekstas autoriui pasirodė neįprastas, net bauginantis, tačiau kartu žavintis savo dramatine įtaiga. Laisvė čia nėra tiesiogiai įvardijama, o veikiau palaipsniui atskleidžiama per įtampos kupinas vaizdines priemones. Himnas tampa ne tik tautinės tapatybės, bet ir semiotinės analizės objektu – jo struktūra primena kinematografinį pasakojimą, kuriame laisvė pasirodo kaip grėsminga ir didinga jėga.
Vienas iš kertinių pranešimo aspektų – graikų tradicijoje laisvė dažniausiai apibrėžiama apofatiniu būdu, t. y. per tai, kas ji nėra, o ne per tiesioginius apibrėžimus. Laisvė yra slapta, ji neskamba kaip deklaratyvus lozungas, o slypi teksto potekstėse, poetinėse užuominose, simbolinėse figūrose. Solomoso Himne laisvei tai ypač akivaizdu: laisvė nėra iš karto įvardijama, ji pasirodo tik himno pabaigoje, po įtampos ir grėsmingų vaizdinių kaupimo. Iki tol ji egzistuoja kaip užuomina. Ši tradicija siekia dar Antikos laikus – nuo Platono, kuris valstybės laisvės klausimus gvildeno per neiginius ir paradoksus, iki Sofoklio Antigonės, kur moralinė ir dvasinė laisvė egzistuoja ne kaip įstatymų formuluotė, o kaip vidinis etinis pasirinkimas. Apofatinė laisvės samprata persiduoda ir į šiuolaikinę graikų literatūrą, pavyzdžiui, Jorgo Seferio tekste Άρνηση (liet. Neigimas) laisvė įgauna neapibrėžtumo ir net praradimo atspalvį.
Solomoso kalbos savitumas taip pat dera su šia tradicija. Jo poetinė kalba susipina su jo dvikalbyste (graikų ir italų), o pati lingvistinė raiška tampa eksperimentu, kuriame laisvė ir kalba susilieja į vieną. Solomoso kalba, kaip ir jo suvokiama laisvė, yra hibridinė, ribinė, nuolat kintanti. Tai atspindi ne tik jo individualų kūrybinį kelią, bet ir platesnius lingvistinius procesus, susijusius su graikų kalbos raida ir jos santykiu su tautine tapatybe.
Suprantantys graikiškai profesorės gali pasiklausyti kalbos įrašo nuo 31.40 minutės.