ARKSI naujienos

Antikinė tradicija – reiškinys, turėjęs bene didžiausią įtaką Vakarų civilizacijai. Kodėl graikai buvo tokie įtakingi, kad net planetas vadiname graikiškais, o tiksliau – į lotynų kalbą išverstais graikiškais, vardais? Klasikos mokslų daktaras Vilius Bartninkas, kurio monografiją „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ (liet. „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvuosiuose Platono darbuose ir ankstyvojoje Akademijoje“) šių metų balandį išleido Kembridžo universiteto leidykla, teigia, kad maždaug iki XX a. vidurio, aiškinant antikinės Graikijos fenomeną – graikų demokratijos ir mokslo filosofijos suklestėjimą, jis buvo apibūdinamas kaip niekur kitur nenutikęs stebuklas. Nors ši teorija gali sužavėti paprastumu, ji paviršutiniška, nereikalaujanti moksliškai gilintis į temą, todėl šiuolaikinės antikinės Graikijos kultūros studijos remiasi kitokiu aiškinimu.

Sunku atsekti, kiek graikų kultūra perėmė iš kitų 

„Moksliškai toks teiginys neteisingas, kadangi negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, kaip, kada ir ką paveikė. Pavyzdžiui, kiek graikai perėmė iš Babilono ar Egipto civilizacijų, ir pan. Atsekti šias įtakas tampa lengviau maždaug nuo IV–III a. pr. Kr., prasidėjus helenizmui – graikams keliaujant į rytus ir maišantis kultūroms. Tuo metu lengviau atsekti tiesiogines kultūrines įtakas, nes žinome autorius, jų tekstus ir daugmaž galime nustatyti, kas buvo perimta graikiškajame tekstų korpuse“, – aiškina dr. V. Bartninkas.

Dr. Viliaus Bartninko teigimu, negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, ką, kaip ir kada paveikė. J. Auškelio nuotr.

Tačiau su ankstesniu laikotarpiu, V a. pr. Kr., sudėtingiau. Pasak klasikos mokslų daktaro, galime stebėti įvairias kultūras ir sakyti, kad jos visos turi, pavyzdžiui, tvano mitą: „Bet ar tai reiškia, kad yra kažkokia kultūra, iš kurios jis perimtas? O gal tai bendras indoeuropiečių mitas, kurį skirtingomis formomis pasakoja skirtingos kultūros? Abudu variantai tobulai tinka. Vis dėlto dažnai šios teorijos sukonstruotos ignoruojant dalį medžiagos. Taip teorijos tampa gražesnės už įrodymus. Paraleles įžvelgti galima, nors jos nereiškia tapatumo. 

Kalbant apie graikų religiją ir mitologiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vieno autoritetingo pasakojimo, užfiksuoto tekste, tokiame kaip, pvz., Biblija. Yra daug skirtingų mitų versijų, turinčių skirtingus tikslus. Tai reiškia, kad graikai propagavo pasakojimo meną tikėdamiesi, kad kitas papasakos dar išmoningesnę, įdomesnę ir galbūt smagesnę savo mito versiją. Vėliau susiklostė taip, kad tarp skirtingų mitų versijų ėmė dominuoti Homero ir Hesiodo.“

Morališkai nepatogi tradicija

„Graikų kalboje „uranas“ reiškia du dalykus. Pirmiausia, tai yra tiesiog fizinis dangus. Be to, jis turi ir teologinę prasmę, nes Hesiodo mite Uranas ir Gaja yra visų dievų protėviai. Taigi Hesiodo versijoje Uranas gimsta iš Gajos ir jiedu tampa pirmąja pora. Galima tai įsivaizduoti kaip seksualinį procesą, tačiau galima ir kaip metaforą. Pavyzdžiui, kad tokiu būdu atsiskiria dangus nuo žemės, o paskui ima maišytis ir taip sukuriama visa kita“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.  

Mokslininko teigimu, susilaukęs su Gaja vaikų – milžinų ir galingųjų titanų – Uranas nenori jų priimti. Jis tiesiogine to žodžio prasme neleidžia savo vaikams išnirti iš žemės. Vėliau Uranas bus nubaustas – iškastruotas savo sūnaus Krono, kurį pakurstys motina Gaja.

„Toks yra paveldas. Kai vėliau Platonas imasi aprašyti reiškinius, kaip ir kitiems filosofams, jam rūpi papasakoti apie jų ištakas. Čia susiduriama su dviem problemomis. Pirma, ką daryti su tradicija, kurioje vyras prievartauja moterį arba tėvas yra iškastruojamas sūnaus? Tai keisti ir morališkai nepatogūs dalykai: kodėl dievai, tobulos būtybės, turėtų taip elgtis? Antra, šie pasakojimai susiję ne tik su teologija, bet ir su fizika. Hesiodo pasaulio tvarka paprasta: yra žemė, ji laikosi ant Tartaro – požemio karalystės, o dangaus skliautą laiko Atlantas. Tačiau kas laiko požemį? Šis pasaulis per paprastas, be to, nėra tinkamo visą šį pasaulį nusakančio žodžio. Juk ir mūsų kalboje „pasaulis“ pirmiausia nusako dalykus po saule, tačiau jį vartojame nusakyti visumai. Panašiai ir graikai galvoja apie dangų kaip apie viską, kas apima šį pasaulį, nors, žinoma, dangus nėra tapatus visumai“, – teigia pašnekovas.

„Kosmosas“ – žodis, madingas nuo Platono laikų

„Platonas vykdo revoliuciją. Viena revoliucija – jis įtvirtina naują tarp filosofų madingą žodį „kosmosas“. Šio žodžio ištakos – grožis, tvarkinga visuma. Tačiau šis žodis tuo metu dar nereiškia dievo – tik visatą, kur viskas vyksta gana dėsningai: yra priežastis, pasekmė, atsinaujinimas, kaita. Vėlesnėje literatūroje žodis „kosmosas“ ima dominuoti ir išstumia „uraną“, – sako dr. V. Bartninkas.

Anot jo, Platonas imasi dvigubo darbo: „Viena vertus, jis ima kalbėti apie kosmoso ir Urano santykį, vartodamas šiuos žodžius sinonimiškai. Mokslinėje literatūroje tai nėra dažnai pastebima, nes daugiausia dėmesio joje skiriama tam, kaip „kosmoso“ sąvoka įsitvirtino teologinėje mintyje ir ėmė reikšti pasaulį ir dievą-visatą. Tačiau aš bandau įrodyti, kad Uranas yra ne ką mažiau svarbi to dalis,  nes tai yra dažniau pasitaikantis žodis, vartojamas kartu su „kosmosu“ įvardyti visatą.

Kita vertus, tas ryšys su Uranu labai svarbus teologiškai, nes Uranas-kosmosas nurodo, kad tai yra dievas. Jei būtų kalbama tik apie kosmosą, auditorijai tai gali signalizuoti, kad vyksta kažkas „nereligiško“, kad dievai išstumiami. Platonui buvo labai svarbu parodyti, kad jo filosofija yra apie ankstesnį etapą, po kurio bus ir Gaja, ir Uranas. Tik geresni, tvarkingesni, labiau atspindintys pasaulio tvarką. Tačiau už jų yra dar galingesnis dievas paslaptingu vardu – Demiurgas.“ 

Demiurgas – dieviškasis amatininkas 

„Aiškinant pasaulį galima rinktis biologinius procesus, apibrėžiančius, kaip du skirtingi dalykai sąveikauja tarpusavyje, sukurdami naują rezultatą (pvz., vyras + moteris = vaikas). Tačiau Platonas kaip pagrindinį pasaulio aiškinimo būdą renkasi technologinį modelį. Šis susijęs su amatu: yra materija, kurią apdirbant galima pasiekti tikslą. Jeigu rezultatas yra kosmosas – tvarkinga visuma, tuomet technologinis modelis yra daug prasmingesnis. Pagal šį modelį, jei stalius gali pagaminti stalą, tai superbūtybė gali pagaminti kosmosą. Todėl Platonas kalba apie Demiurgą. Ši pažodžiui „amatininką“ reiškianti figūra žymi kūrėją bei tėvą ir tampa filosofijoje įtakinga. Tai – antroji Platono revoliucija“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.

Mokslininkas pabrėžia, kad vis dėlto Platonui labiausiai rūpi kitas dalykas. Tuo jis nori parodyti, kad tvarkingas rezultatas – kosmosas – reikalauja tvarkingos priežasties – Demiurgo. Demiurgas – protinga būtybė ir, kas labai netipiška kitiems graikų dievams, nejaučianti jokio pavydo. Linkėdama gero ir galvodama, kaip tą gėrį įkūnyti ir perkelti iš idėjų erdvės į tai, kas yra laikiška ir kinta, ji sukuria pasaulį. Todėl Demiurgo sprendimas – sukurti gyvybę, pasaulį kaip gyvą, dievų pilną būtybę.

Platonas „pakrikštijo“ tik vieną planetą

„Nors graikai identifikavo mėnulį (Seleną) ir saulę (Heliją), jie neskyrė žvaigždžių nuo planetų, nes žiūrint plika akimi abi ne ką tesiskiria, be to, planetas sunku ilgiau stebėti – jos „bėgioja“ po dangų. Net ir pats graikų kilmės žodis „planeta“ reiškia „klajoklė“. Babilone buvo jau gana anksti suprastas skirtumas tarp planetų ir žvaigždžių judėjimo. Kada tai supranta ir graikai, atsakyti sunku, tačiau Platonas galėtų būti geras kandidatas. Be to, problema yra ir kas konkrečiai juda. Anksčiau nei Platonas kūręs filosofas Anaksagoras dangaus kūnus laikė įkaitusiais akmenimis danguje, taip juos deteologizuodamas. Nes jei tai akmenys, gal tuomet ir Selena su Heliju yra akmenys? Vadinasi, tai nėra dievai“, – komentuoja dr. V. Bartninkas. 

Jo aiškinimu, Platonas bando tvarkytis su šia situacija iš dalies plėtodamas naują mokslą, astronomiją, iš dalies galvodamas apie dievus. O jam šie dalykai neturėjo skirtumų, nes galvoti apie mokslą ir teologiją reiškė tą patį: „Pirmiausia, Platonas nėra tas, kuris sėdi ir stebi dangų, nors turėjo tokių gabių mokinių, stebėjusių dangaus kūnus ir įrodžiusių jų tvarkingą judėjimą. Šis įrodymas Platono teorijoje tik patvirtino, kad planetos ir žvaigždės yra dievai, nes, kaip ir pasaulis, jos tvarkingai juda ir dėsningai veikia. Tam tikras tvarkingas judesys erdvėje Platonui indikuoja ir protingas mintis. Vadinasi, ir tvarkingą sielą bei esamą ryšį tarp tvarkingo judėjimo ir tvarkingos sielos. O kadangi dangaus kūnai yra itin tvarkingi, niekada nenuklystantys nuo savo tako ir amžini, jų siela geresnė ir jie patys geresni už mus.“

Likę vardai – Platono mokinių nuopelnas

„Taigi Platonas įsivaizduoja dangaus kūnus kaip gyvybės formas, todėl reikia duoti jiems vardus, – tęsia pašnekovas. – Tačiau kažkodėl Platonas duoda tik vieną vardą – Hermis, arba lotyniškai (perėmėme būtent šią tradiciją) Merkurijus. Keista, bet net Afroditė (Venera) Platono raštuose neturi vardo, nors pats dangaus kūnas yra aiškiai aprašomas. 

Graikų laikais jau išskiriamos penkios planetos – Hermis, Afroditė, Arėjas, Dzeusas ir Kronas. Atitinkamai jų lotyniški pavadinimai – vertiniai iš graikų, kuriuos mes vartojame – yra Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Pirmieji tekstai, kur mes juos aptinkame – tai Platono sekretoriaus Pilypo Opuntiečio pseudoplatoniškas tekstas ir kito Platono mokinio, Aristotelio, raštai. Taigi IV a. Platono akademijos aplinkoje jau yra vartojami šie penki planetų pavadinimai: nors mokytojas vartojo tik vieną, jo mokiniai prideda dar keturis. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir kodėl šie vardai?“ 

Mokslininkai negali atsakyti, iš kur kilo planetų vardai

Pasirodo, yra daug spekuliacijų. „Viena versija teigia, kad šie vardai paveldėti iš Rytų pasaulio. Tačiau aš savo knygoje tvirtinu, kad net jeigu tai tiesa, neturime jokių to įrodymų. Juolab kad mes randame alternatyvių sąrašų, kur, pvz., Afroditė vadinama Hera. Dėl to sunku pasakyti, iš kur tie vardai. Gal graikai sugalvojo, o gal tam yra geros teologinės priežastys“, – svarsto dr. V. Bartninkas.  

Dr. Viliaus Bartninko knyga „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“

Pasak tyrėjo, žmonės mėgsta gražias istorijas. „Viena iš dominuojančių istorijų apie pavadinimų perėmimą iš kitų kultūrų yra susijusi su kelionėmis. Graikai prekiavo su Viduržemio regiono miestais, todėl plaukiojo. Galbūt kartu su pirkliais ir irkluotojais keliavo ir mąstytojai. Pavyzdžiui, Herodotas. Galbūt taip keliavo ir dangaus kūnais besidomintys filosofai. Dalis jų nuplaukė ten, kur astronomija buvo geriau išsivysčiusi, todėl grįžę apie tai galėjo papasakoti savo polio gyventojams. Galbūt taip nutiko ir pitagorininkams, kurie visą savo filosofinės sektos gyvenimą grindė matematiniais reiškiniais ir domėjosi astronomija. Be to, iš šaltinių aišku, kad Platonas bendravo su pitagorininkais. Galiausiai yra žinoma, kad Babilone jau penkios planetos turėjo vardus. Tai sužinojęs Platonas galėjo juos išversti į graikų kalbą. Deja, šiai versijai neužtenka argumentų.

Visų pirma, nėra jokio teksto ar teksto fragmento, įrodančio šio pasakojimo vientisumą. Net Platono raštuose minimas tik vienas planetos vardas. Antra, kas yra vertimas? Tai reiškia tikslų vardo perteikimą. Ištar – švytinti ir gražiausia planeta babiloniečiams, turinti meilės deivės statusą – gal ir gali būti tapatinama su Afrodite-Venera. Tačiau su likusiomis planetomis taip nėra. Atitikmenų Babilono kultūroje neturi nei teologiniai santykiai tarp Dzeuso ir Krono, nei Hermio figūra. Pastarasis – keliautojų, vagių, įvairių transgresijų dievas – graikų mituose nėra išminčius, koks yra babiloniečių Nabu. Jei ne vertimas, gal adaptacija? Bet ką tuomet daryti su alternatyvių vardų sąrašu?“ – klausia dr. V. Bartninkas. 

Taigi, pasak pašnekovo, turime faktą, bet, deja, neturime jokio gero konteksto nustatyti, iš kur tas faktas kyla: „Belieka spėlioti. Pitagorininkai netinka. Žinoma, kad gražiausia planeta turi būti meilės deivė, kruviniausia – turėti karo dievo vardą, greičiausia – vadintis greičiausio dievo vardu. Tokie paaiškinimai tinka, bet ar jie yra tikri? Pasakojimas gražus, bet tikros istorinės vertės jis neturi.“

Mokslininkas tvirtina, kad šiuo metu antikos studijose vyksta didelis lūžis. Pirmoji paradigma teigė, kad graikai viską patys sugalvojo. Antroji – kad matematikoje, filosofijoje, astronomijoje jie viską perėmė iš Rytų. Naujausia, vis dar veikianti, bet jau silpstanti, teigia, kad nors nėra priežastinio ryšio, bet kažkoks bendrumas yra: mes negalime pasakyti, kas iš kur, bet kai kurie bruožai sutampa. Ketvirtoji, kuri šiuo metu įgauna pagreitį, nepateikia jokio visuotinio paaiškinimo, bet siūlo pasirinkti konkretų laikotarpį, specifinius regionus ir tirti, ar gali būti lokalus priežastinis ryšys.  

Autorė: dr. Gintarė Bidlauskienė

Šiemet Nordclinic Artmedica vardinė stipendija atiteko Anglų filologijos studijų programos studentei Marijai Stalaučinskaitei ir Skandinavistikos studijų programos studentei Gabijai Kilkutei. Sveikiname Mariją ir Gabiją!

Nordclinic Artmedica vardinės stipendijos tikslas – skatinti Universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos ir Anglų filologijos studijų programų studentus už pasiektus labai gerus studijų rezultatus.

Dėkojame įmonei už iniciatyvą bei bendradarbiavimą, prisidedant prie studentų ugdymo ir tobulėjimo.

Nordclinic Artmedica stipendija įteikta Fakulteto Tarybos posėdyje, kuris įvyko lapkričio 24 d.

Ar žinote, kurį iš romėnų dievų šiuo metu rastumėte parduotuvėje mineralinio vandens pavidalu? O gal galite nuspėti, kaip verčiami lotyniški veiksmažodžiai audio ir video? Klasikų asociacija kartu su LRT kviečia pasitikrinti savo žinias apie senovės Graikijos ir Romos mitus, istoriją ir kultūrą jau antrą kartą organizuojamoje internetinėje Antikos žinių viktorinoje.

„Antika visur aplink mus, todėl modernių jos pavidalų ir formatų dažnai net nebematome arba nesusiejame su antikine praeitimi. Antikos žinių viktorinos idėja iš esmės kilo norint paprastais klausimais dalyviams parodyti, kad apie antiką žinome kur kas daugiau, nei manome. Juk jei klausčiau, kaip atrodė ar funkcionavo demokratinė senovės Atėnų sistema, atsakyti tikriausiai galėtų tik klasikai, istorikai ar politologai. Bet kažkodėl pamirštame, kad patys gyvename demokratinėje valstybėje, kurios veikimas ir institucijos yra vienaip ar kitaip įkvėptos antikinių pavyzdžių“, – pasakoja viktorinos sumanytojas, Vilniaus universiteto (VU) Klasikinės filologijos katedros mokslininkas ir Klasikų asociacijos valdybos narys dr. Tomas Riklius.

Daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi antikos kultūra ir jos pasiekti laimėjimai tapo Vakarų kultūros pagrindu, kurį jaučiame iki šiol. Daugelis politinių terminų ir tarptautinių žodžių – tokių kaip „diktatorius“, „maratonas“ ar „gimnazija“ – mus pasiekė būtent iš antikos; mitologinius vardus sau neretai pritaiko įvairios firmos, o mitų siužetai vis dar įkvepia ne tik literatūrą, bet ir kitas meno formas.

Tą patį galima pasakyti apie daugybę kitų kultūrinių ar architektūrinių sąvokų bei konceptų, kurie atsirado dar antikoje. Be kultūrinių romėnų ir graikų išradimų būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Tarkime, retai susimąstoma, kad tokie įprasti architektūriniai elementai kaip cementas, plytos, kolonos, arkos ar skliautai po visą Europą buvo išplatinti būtent romėnų.

„Tikiuosi, kad ši viktorina pirmiausia paskatins net ir manančius, kad tikrai nieko nežino apie antiką, išbandyti save ir pamatyti, kad, pasirodo, kažką visgi žino. O tuomet Antikos žinių viktorina gal net įkvėps pasidomėti antikine kultūra, istorija ir literatūra. Nes tai yra pagrindas Vakarų kultūros, kurios dalis Lietuva su nesavanorišku pertrūkiu yra jau daugiau nei šešis amžius“, – teigia dr. T. Riklius.

Viktorinos dalyviai turės per kuo trumpesnį laiką atsakyti į penkiolika klausimų iš įvairių sričių. Bus tikrinamos žinios apie antikinę mitologiją, kultūrą, literatūrą, istoriją ir asmenybes.

Žinai daugiau, nei manai, tad pasitikrink savo žinias Antikos žinių viktorinoje. Praėjusiais metais jas pasitikrino beveik tūkstantis dalyvių.

Antikos žinių viktorinoje kviečiami dalyvauti visi besidomintys antikos kultūra ar tiesiog norintys pasitikrinti savo žinias. Viktorina vyks lapkričio 24 d. internetiniu adresu https://antikosviktorina.lrt.lt/.

Cambridge Scholars Publishing leidykloje išleistoje Anglų filologijos katedros prof. dr. Almanto Samalavičiaus knygoje „BALTIC POSTCOLONIAL NARRATIVES: Literature and Power“ („Baltų postkolonijiniai naratyvai: literatūra ir galia” (2023) nuodugniai aptariama kaip postkolonializmas pateko į baltų kultūros ir literatūros sritį ir su kokiais sunkumais jis susidūrė ir dažnai vis dar susiduria, vietinių ir tarptautinių kultūros ir literatūros diskursų akivaizdoje. Ši studija suteikia įžvalgų apie lietuvių prozą ir analizuoja keletą geriausių Lietuvos postkolonijinės literatūros tekstų. Autorius nagrinėja romanus, parašytus per paskutinį sovietmečio dešimtmetį, ir kai kuriuos naujesnius raštus, sukurtus posovietmečiu. Knyga ypač naudinga kultūros istorikams ir literatūrologams, besidomintiems Rytų Europos ir Baltijos šalių kultūrų bei visuomenių praeitimi ir dabartimi.

Dr. Almantas Samalavičius – architektūros, kultūrologijos ir literatūros srities mokslininkas. Šiuo metu jis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto profesorius ir kartu Vilniaus universiteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto Anglų filologijos katedros profesorius, kur dėsto kultūros, postkolonijinių ir medijų studijų seminarus. Profesorius yra daugiau nei dviejų dešimčių monografijų, mokslinių esė rinkinių ir redaguotų tomų autorius, tarp jų „Dedalus leidyklos lietuvių literatūros antologija“ (2013), „Neoliberalizmas, ekonomizmas ir aukštasis mokslas“ (2018), „Lietuvos architektūra ir urbanistika“ (2019). Jis yra kviestinis profesorius JAV, Europoje ir Azijoje, keletą kadencijų ėjo Lietuvos PEN prezidento pareigas.

Lapkričio 22 d., trečiadienį, 19 val. Ideas Block - Kompresorinė erdvėje (Goštauto g. 11) kviečiame pasinerti į italų poezijos pasaulį kartu su Vilniuje gyvenančio poeto, VU Anglų filologijos katedros docento dr. Davide Castiglione trečiojo kūrinių rinkinio „Doveri di una costruzione“ („Konstrukcijų pareigos“) pristatymu. Nors knyga originaliai parašyta italų kalba, visi galės mėgautis originalaus kūrinio vertimais į anglų ir lietuvių kalbas.

Šio rinkinio eilėraščiai gilinasi į tvarkos ir netvarkos sąveiką. Jie tyrinėja konstrukcijų susiaurėjimus ir šokio laisvės epifanijas, leisdamiesi į poetišką kelionę per įvairius miesto erdvių kraštovaizdžius. Į šiuos eilėraščius patenka tokie Lietuvos miestai, kaip Vilnius ir Kaunas, taip pat didžėjai, wanna-be lotynų mylėtojai ir alfa vyrai, šunys, elektroninė muzika, el. pašto šiukšlės, meilė, išdavystė, indie video žaidimai ir kt. Tikrovė yra daugialypė ir eilėraščiai stengiasi kuo įžvalgiau pavaizduoti jos srautą.

Kartu su kai kurių savo eilėraščių skaitymu ir aptarimu Davide plačiau pasidalins savo kūrybine patirtimi, kad šis renginys sudomintų visus, kurie nori daugiau sužinoti apie žodžių galią.

Facebook renginys >

Davide Castiglione (Alessandria, Italija, 1985) Vilniaus universitete dėsto kalbotyrą, poeziją ir kūrybinį rašymą. Jis taip pat yra poetas, išleidęs tris rinkinius (italų kalba). Atskiri eilėraščiai pasirodė ir žurnaluose, tinklaraščiuose ir antologijose, tarp jų – Poezijos pavasario festivalio antologijoje (2020, 2021) su Ramunės Brunžaitės vertimais. Kaip mokslininkas, jis yra parašęs monografiją „Poezijos sunkumas: stilistinis modelis“ (Palgrave, Londonas, 2019) ir straipsnių apie poezijos kalbą ir literatūros teorijos klausimus. Norėdami sužinoti daugiau, apsilankykite jo svetainėje >

V. Kardelio nuotraukos

Italijos Respublikos prezidentas Sergio Mattarella Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerijos siūlymu suteikė Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros vedėjui doc. Diego Ardoino Italijos Žvaigždės ordiną (Ordine della Stella d’Italia). Valstybiniu apdovanojimu doc. D. Ardoino pagerbtas už esminį vaidmenį skatinant draugiškus Italijos ir Lietuvos santykius bei abiejų valstybių bendradarbiavimą.

Doc. D. Ardoino tyrimų laukas apima istorinę (socio)lingvistiką, prūsistiką, baltų filologiją, (italų) dialektologiją ir geolingvistiką. Jis jau daug metų organizuoja dialektologines studentų ir dėstytojų ekspedicijas į Ligūrijos regioną Italijoje, glaudžiai bendradarbiaudamas su Tarptautiniu Ligūrijos studijų institutu Bordigeroje (Istituto Internazionale di Studi Liguri, Bordighera), kuriame praktiką atlieka geriausi Italų filologijos studijų programos studentai. Doc. D. Ardoino taip pat puoselėja ryšius su kitomis Ligūrijos regiono institucijomis ir asociacijomis, kurios nuo 2021 m. yra įsitraukusios į projektą „Bridges of Culture between the Faculty of Philology of Vilnius University and Liguria“, o tarpininkaujant Lietuvos garbės konsulatui kultūros tiltai nutiesti ir iki Apulijos bei Bazilikatos regionų.

Doc. D. Ardoino yra pasižymėjęs ir kaip italų bei baltų šalių kultūroms, kalboms ir istorijai skirtų renginių, konferencijų organizatorius ir kuratorius, įvairių leidinių rengėjas, daug bendraujantis su Latvijos ir Estijos italistais, Pizos universiteto Baltistikos centru, Italijos Respublikos ambasada ir Italų kultūros institutu Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais.

Doc. D. Ardoino veikla neapsiriboja italistika, o yra vykdoma ir baltistikos bei lituanistikos baruose. 2020 m. Berno universitete prie Slavų kalbų ir literatūrų instituto jis atkūrė Baltistikos centrą, kuriam vadovauja iki šiol ir kurio ne vienas studentas jau spėjo dalyvauti intensyviuose VU Filologijos fakulteto ir Lietuvių tautosakos bei literatūros instituto organizuotuose vasaros kursuose.

Apdovanojimo ceremonijoje, vykusioje spalio 27 d. Italų kultūros institute Vilniuje, dalyvavo Italijos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja Alice Barberis, Italų kultūros instituto Vilniuje direktorius Vieri Sorace-Maresca, VU organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, VU Filologijos fakulteto studijų prodekanė doc. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, kiti VU Filologijos fakulteto kolegos, Italijos ir kitų Europos universitetų bei tyrimų centrų atstovai, kurie spalio 23–27 d. dalyvavo VU Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros organizuotoje programoje Erasmus+ BIP „Italia(nistica) e Baltico orientale“ ir XXIII pasaulinėje italų kalbos savaitėje.

Italijos Žvaigždės ordinas yra antrasis pagal svarbą Italijos valstybinis apdovanojimas, skiriamas civiliams – italams, gyvenantiems užsienyje, ir užsienio piliečiams. Ordiną teikia Italijos Respublikos prezidentas užsienio reikalų ministro siūlymu, atsižvelgdamas į Ordino tarybos, kuriai pirmininkauja užsienio reikalų ministras, nuomonę.

Algimantos Railaitės – Pranckevičienės vardinė stipendija šiais mokslo metais atiteko Anglų filologijos studijų programos antro kurso studentei Patricijai Česonytei. Tokį sprendimą priėmė Anglų filologijos SPK sudaryta komisija. Nuoširdžiai sveikiname studentę, kurią ši stipendija įpareigoja siekti ambicingų tikslų studijuojant Filologijos fakulteto anglų filologijos programoje bei tęsti Algimantos Railaitės – Pranckevičienės pradėtus darbus.

Pagerbdamas šviesų savo mamos atminimą prieš dvyliką metų stipendiją įsteigė Andrius Pranckevičius. Algimanta Railaitė – Pranckevičienė 1968 – 1973 metais studijavo anglų kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus valstybiniame universitete Filologijos fakultete. Baigusi universitetą, Algimanta mokytojavo Panevėžio 5-oje vidurinėje mokykloje. Puikiai išmanydama anglų literatūrą, ji dalį savo laiko skyrė anglų literatūros vertimams, ypač vertino Šekspyrą ir kitus anglų literatūros klasikus. Todėl kandidatai, dalyvaujantys konkurse jos vardo stipendijai laimėti, gauna užduotį išversti Šekspyro kūrinio ištrauką į lietuvių kalbą. Šiais metais konkurso dalyviai vertė V. Šekspyro 145-ąjį sonetą. 

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius (nuotraukoje dešinėje). Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Filologijos fakultetu. 

Stipendijos laureatė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu spalio 27 d.

Nuotraukoje iš kairės: Anglų filologijos ir Anglistikos studijų programų komiteto pirmininkė doc. dr. Linara Bartkuvienė, Fakulteto prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, stipendininkė Patricija Česonytė, dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir mecenatas Andrius Pranckevičius

Spalio 23-27 dienomis kviečiame į XXIII-ąją Pasaulinę italų kalbos savaitę Vilniuje, organizuojamą VU Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros bei Italų kultūros instituto Vilniuje. Šių metų tema – „(Ne)tvari kalba?“ (Una lingua (in)sostenibile?).

Įvairūs Savaitės renginiai persipins su VU italistų sumanytomis BIP programos „Italistika ir Rytų Baltijos šalys“ (Italia(nistica) e Baltico orientale) veiklomis, kurios į Vilnių sukvies daugiau nei 30 mokslininkų italistų iš devynių aukštųjų mokyklų penkiose Europos šalyse.

Visą savaitę vyks paskaitos italistikos, kalbos tvarumo temomis, o BIP dalyviai bus kviečiami dalyvauti baltistikos paskaitų cikle, skirtame supažindinti su Baltijos šalių istorija, kultūra ir kalbiniais ypatumais.

Kiekvieną Savaitės dieną lauks vis nauja muzikinė italų ir lietuvių atlikėjų ruošiama dovana, kuri kvies pažinti gražiosios sì šalies melodijų įvairovę.

Pilna programa >