Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.
Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“
Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?
Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.
Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.
Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?
Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.
Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.
Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.
Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.
Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.
Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?
Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.
Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.
Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.
2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?
Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.
Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.
Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?
Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.
Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?
Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.
Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.
Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.
Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.
Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.
22-oji Vaižganto premija už universalią ir vaižgantišką mokslo, literatūros ir žurnalistikos dermę bei kultūrinės šviečiamosios veiklos aktyvumą skirta mokslininkėms dr. Aistei Kučinskienei ir dr. Jurgitai Žanai Raškevičiūtei.