„Kaip gydytojui nėra blogų ligų, taip lingvistui nėra blogų žodžių“, – sako garsus kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.
Jo manymu, keiksmažodžių vartojimas gyvoje kalboje yra suprantamas dalykas, nes žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.
Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. A. Smetona pasakoja, kas yra grynasis keiksmas, kokią funkciją kalboje atlieka keiksmažodžiai, kokiais tikslais jie vartojami ir kodėl lietuviai dažniausiai keikiasi slaviškai.
Šventoji keikimosi trejybė
Lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių, o lietuviai nėra ta tauta, kuri labai daug keikiasi, tačiau net ir tuo atveju, pasak lingvisto, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne, tam, kad keiksmams viešajame kalbėjime galėtume uždėti cenzūrą, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti.
„Pavyzdžiui, „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė“, – sako docentas ir siūlo atsakymo, kas yra keiksmažodis, ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo ar net turtas. Tai būtų anglai, rusai, kurie šį kalbos klodą turi nemažai moksliškai ištyrinėtą, ir remiantis ta informacija nustatyti, kas yra keiksmažodis, nėra sunku.
Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti ką nors įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. O doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus keiksmažodžiams atskirti.
„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai. Tai tie žodžiai, atmetus neutralius, mokslinius ir standartinius bei eufemistinius (švelnius) šių kūno dalių pavadinimus bei pridėjus dar fiziologines išskyras (pvz., šūdas, myžalas ir t. t.), ir yra laikomi keikimosi baze. Tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir gerbiamoje kompanijoje ar viešai jų nevartoti“, – sako mokslininkas.
Keiksmažodis – puikus anestetikas?
Suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes galima matyti, kad lietuviai neturi daug lietuviškų keiksmažodžių. Tačiau jų sąrašą dažnai papildo rusiški keiksmai. Doc. A. Smetonos teigimu, čia nėra nieko keisto, nes jei necenzūrinę kalbą sudaro išvardyti trys fiziologiniai dalykai, tai visose kalbose jie ir kartojasi.
„Galima spėti, kad rusų kalbos keiksmai Lietuvoje įsigalėjo nuo žemųjų, kriminalinių visuomenės sluoksnių žargono. Kalėjimuose buvo įsigalėjusi rusų kalba, todėl natūralu, kad tas žargonas yra rusiškas ir jis pateko į lietuvių kalbą. Paradoksas yra tas, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – stebisi pašnekovas.
Bet net ir tuomet keiksmai nelaikomi nereikalinga kalbos šiukšle. Tokie jie pasidaro tada, kai vartojami kasdien ir be jokio tikslo, tampa kiekvieno sakinio dalimi. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, tai keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.
„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – įsitikinęs doc. A. Smetona.
Keikiasi ne tik žemo išsilavinimo žmonės
Manoma, kad keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės, tačiau pašnekovas patikina, kad keikiasi visi. „Matyt, su viena visuomenės klase keiksmų negalima būtų susieti. Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias ir aukščiausias. Aš galbūt labiau siečiau keiksmus su miesto kultūra, kurioje išnyksta kaimo moralės ribos ir tarpsta nereglamentuotas, neapibrėžtas, primityvus bendravimas“, – sako VU docentas.
Paklaustas, ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius, lingvistas sako, kad bausti reikia tik pagal LR administracinių nusižengimų kodekse nustatytus normų pažeidimus. Baudžiama už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, valstybės politiko, pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, žodžiais ir t.t.
Visais kitais atvejais (jei tai nėra viešas kalbėjimas) vartojama necenzūrinė leksika yra ne baudimo, o asmeninis žmogaus kultūros reikalas.
Kokiu tikslu keikiamės?
Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.
Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. Galima prisiminti karą Ukrainoje ir kaip kalbinė agresija buvo panaudota Gyvačių salos gynėjų.
Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui arba dievagojimuisi išreikšti. Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir neturėdami jokio pragmatinio tikslo. Tokiu atveju dažniausiai vartojami nebūtinai keiksmažodžiai, bet neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl jie nėra įžeidžiamieji, o traktuojami kaip emocijų išreiškimas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą. Tokiu atveju keiksmažodžiai padeda gamintis endorfinams.
„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis), pavyzdžiui, „žinai“, „kaip sakant“, „vadinasi“. Tik vietoj šių pertarų būna vartojami keiksmažodžiai. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, kalbos aparato ir minties greičio nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – pabrėžia pašnekovas.
Jis atkreipia dėmesį, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai (pvz, kokį čia š… atnešei?). Taip atsitinka, kai mes pakeičiame neutralius žodžius šiais žodeliais, kurie praranda savo tikrąjį turinį, nes bet kurį daiktą galime pavadinti šituo keiksmu.
Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių. „Jei yra parašyti žinomi rusiški ar angliški kūriniai, kuriuose yra krūvos keiksmažodžių, o vertėjas jų neišverčia, praleidžia, tai yra vertimo brokas. Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.
Amžiaus cenzas keiksmams
Pasak VU dėstytojo, vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Bet ten kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.
„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. Ten 4–5 klasėje, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – teigia lingvistas.