Vilniaus universitetas / Katažinos Polubinskos nuotrauka

Filologijos fakulteto Literatūros antropologijos ir kultūros magistrė Evelina Verbickaitė-Šimkevičienė tapo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija surengto geriausio magistro darbo konkurso laureate humanitarinių mokslų srityje.

Evelinos magistro darbo tema: „Lietuvos lenkų literatūros vertimai į lietuvių kalbą XX a. 3–4 deš.: kultūrinės atminties dinamika“. Darbo vadovė – prof. dr. Brigita Speičytė.

Sveikiname Eveliną ir linkime jai sėkmės tęsiant mokslus doktorantūroje!

Studente, ar žinojai, kad 2024 m. lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla? Į ją sugužės per 20 užsienio baltistikos centrų studentų. Kviečiame ir tave užsukti susipažinti ir pabendrauti lapkričio 28 d. (ketvirtadienį) 17 val. K. Donelaičio auditorijoje, o lapkričio 29 d. (penktadienį) nuo 16.15 val. vyks literatūrinės baltistikos vakaras su Linu Daugėla Rašytojų menėje.

Taigi nepraleisk galimybės pasiklausyti dominančių paskaitų, į kurias gali užsukti visi VU Filologijos fakulteto studentai ir be registracijos. Programą galite rasti čia:

Daugiau informacijos Baltistikos katedros paskyroje „Facebook“

Jei turi klausimų, rašyk

Renginį organizuoja VU Baltistikos katedra, finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotrauka

Lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Centrinė rinkimų komisija patvirtino į Tarybą išrinktus narius. Ateinančius penkerius metus aukščiausioje VU strateginio valdymo institucijoje humanitarinių mokslų sričiai atstovausiantis Filologijos fakulteto dėstytojas, mokslo darbuotojas ir tarybos pirmininkas prof. Jurgis Pakerys mano, kad universitetas visuomenei turėtų „pateikti supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize“, ir teigia, kad dėl bendrų strateginių tikslų Tarybos nariai iš pradžių turėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjo, ir „tapti darnia komanda“.

Kas Jus paskatino kandidatuoti?

Kaip ir kitais panašiais atvejais, kandidatuoti paskatino kolegos, kurie pakalbino, o aš pagalvojau ir sutikau.

Ar kolegos buvo iš Filologijos fakulteto?

Ne tik iš Filologijos. Tai buvo svarbu, nes juk kalbame apie humanitarinių mokslų atstovo vietą. Ir čia atsiranda šiokio tokio sudėtingumo, tam tikra intriga. Jeigu kas klaustų manęs, ar aš filologas, atsakyčiau, kad taip, į klausimą, ar aš humanitaras, irgi atsakyčiau teigiamai, bet paskui svarstyčiau, ne kasdien juk, ne visada. Žinote, čia yra panašiai, kaip klausti žmogaus, ar jis tiki, ir jis atsako, kad taip, bet koks konkrečiai yra jo tikėjimas, kokios jo tikėjimo praktikos? Sakysim, lingvistas esu labai dažnai, filologas – priklausomai nuo to, kiek man ir literatūra rūpi, o jau humanitaras būnu tiek, kiek man svarbi filosofija, istorija, menotyra ir kiti dalykai.

Kokį Jūs, kaip humanitarinių mokslų atstovas, matote universiteto vaidmenį šiandienos visuomenėje?

Manau, kad pagrindinis universiteto vaidmuo yra pateikti mus supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize. Tai darome organizuodami studijas ir pristatydami savo tyrimus. Visiškai suprantamas yra visuomenės noras išgirsti aktualiausių dalykų interpretacijas, su tuo sutinku, bet labai svarbios ir mažiau žinomų klausimų interpretacijos, tų klausimų suaktualinimas – tai visų mokslininkų atsakomybė.

Taryboje atstovausite humanitariniams padaliniams. Kokiems klausimams planuojate skirti daugiausia dėmesio?

Manau, kad iš pradžių mums, Tarybos nariams, reikėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjome, tapti darnia komanda, bendradarbiaujančia su Senatu, su rektoriumi ir jo komanda. Turime išsiaiškinti, kas iki šiol buvo daroma tinkamai, kokios priemonės veikė, o ką reikėtų pakoreguoti. Taip pat manau, kad turime saugotis pagundų užsiimti įvairiais smulkiais dalykais, mikrovadyba, turime susitelkti ties strateginiais universiteto klausimais. O šie turėtų būti paremti ne gražiais ir ambicingai skambančiais žodžiais. Siekčiau kuo daugiau konkretumo, pagrįstumo ir kad planuojamus dalykus būtų galima nesunkiai pamatuoti, įvertinti. Žinoma, bus ir konkrečių su humanitariniais mokslais susijusių klausimų, pavyzdžiui, dėl lėšų skirstymo, dėl mokslo etatų plėtros, dėl infrastruktūros ir panašiai – tada, suprantama, būsiu vienas iš humanitarų atstovų, bet visada stengsiuosi matyti tuos klausimus platesniame universiteto ir valstybės kontekste.

Esate labai studentų mylimas dėstytojas. Kokia Jūsų paslaptis?

Tikriausiai į šį klausimą geriau atsakytų studentai, bet galiu pabandyti ir aš. Turbūt vienas iš svarbių dėmenų yra banalus – kad man patinka mano darbas, tiek moksliniai tyrimai, tiek ir dėstymas, iš jų abiejų semiuosi užsidegimo, bet noriu pabrėžti, kad ne visada sekasi ir ne visada lengva. Taip pat atrodo, kad studentai vertina, kai sugebu sudėtingesnius dalykus paaiškinti paprasčiau. Kartais duodu ir kūrybinių užduočių, pavyzdžiui, kai aiškinamės, kas yra gramatinės kategorijos, kaip jos žymimos, paprašau, kad mažos studentų grupelės sukurtų dirbtinių kalbų fragmentus. Tada lentoje užrašome sakinį viena iš tų kalbų, o auditorija kartu su manimi turi išsiaiškinti, kas ir kaip ten užkoduota. Kartais net ir man būna nelengva!

Simono Lukoševičiaus nuotr.

2024 m. spalio 24–27 d. Vilniuje vyko Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija, kurią organizavo Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondas (Deutsch-Baltische Zukunftsstiftung, DBJW). Konferenciją globojo tuometinė LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Šis renginys subūrė jaunimą iš Baltijos šalių, Vokietijos bei kitų valstybių aptarti aktualias visuomenės ir politikos problemas bei ieškoti jų sprendimo būdų. Šių metų konferencijos pagrindinė tema – „Dirbtinis intelektas ir krizių valdymas“.

Atidarymo ceremonija Vilniaus universitete

Konferencija prasidėjo spalio 24 d. iškilminga atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto Mažojoje Auloje. Dalyvius pasveikino Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo pirmininkas Thomas von Lüpke. Sveikinimo žodžius taip pat tarė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Saulius Olencevičius, LR Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas bei Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Pagrindinį pranešimą skaitė generolas leitenantas Jürgenas-Joachimas von Sandrartas, vadovaujantis Šiaurės Rytų daugianacionaliniam korpusui Lenkijoje. Tarp garbingų svečių buvo ir brigados generolas Christophas Huberis, vadovaujantis Vokietijos brigadai Lietuvoje, Vokietijos kariuomenės atstovai, LR Ekonomikos viceministrė Erika Kuročkina, buvusi Europos Parlamento narė Viola von Cramon-Taubadel, LR Seimo, Vyriausybės nariai, universitetų ir jaunimo organizacijų atstovai.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Darbo grupės: jaunimo idėjos tvariai ateičiai

Svarbiausia konferencijos dalis – keturios teminės grupės, kuriose dalyviai kūrė politinius sprendimus tvariai ateičiai. Jų siūlymai bus pateikti politikos formuotojams Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

A grupė: Dirbtinis intelektas pabėgėlių apsaugai ir humanitarinei pagalbai (Lietuva)

Ši darbo grupė nagrinėjo, kaip etiškai ir efektyviai naudoti dirbtinį intelektą gerinant pabėgėlių apsaugą ir humanitarinę pagalbą, išvengiant diskriminacijos ir šališkų sprendimų.

B grupė: Dirbtinis intelektas sveikatos apsaugos srityje (Latvija)

Šios darbo grupės tikslas buvo išanalizuoti, kaip dirbtinis intelektas gali pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, ypač krizių, tokių kaip pandemijos, metu.

C grupė: Dirbtinis intelektas ir dezinformacija (Vokietija)

Dalyviai gilinosi į dirbtinio intelekto sukurtos dezinformacijos pavojus demokratinių rinkimų metu ir kūrė strategijas, kaip atpažinti bei užkirsti kelią tokiam turiniui.

D grupė: Dirbtinis intelektas ir klimato kaita (Estija)

Ši darbo grupė siūlė politines rekomendacijas, kaip dirbtinis intelektas gali padėti mažinti CO₂ emisijas ir kurti tvarius aplinkosaugos sprendimus.

Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN)

Lygiagrečiai su darbo grupėmis dirbo Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN), kuris subūrė pilietinės visuomenės, valdžios ir politikos atstovus. Jie diskutavo, kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas jaunimo mainuose, siekiant pagerinti organizacijų veiklą ir padėti jauniems žmonėms kovoti su dezinformacija.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Perspektyvos

Konferencijos šūkis „Europa turi tave išgirsti“ („Europe shall hear you“) pabrėžė jaunimo balsų svarbą politiniuose sprendimuose. Dalyviai per artimiausius mėnesius pristatys savo idėjas Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionaliniuose parlamentuose.

Ši konferencija ne tik suteikė galimybę dialogui ir tinklaveikai, bet ir pasiūlė konkrečių politinių impulsų, galinčių lemti ilgalaikius pokyčius. Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija dar kartą parodė jaunimo svarbą dirbtinio intelekto formuojamoje ateityje.

Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo veiklą Lietuvoje rasite šioje svetainėje >>>

Lapkričio 12–13 d. vykusiame antrajame rinkimų į Vilniaus universiteto (VU) tarybą ture buvo išrinkti likę 6 Tarybos nariai. Lapkričio 15 d. VU Centrinė rinkimų komisija patvirtino galutinius antrojo turo rezultatus ir į Tarybą išrinktus narius. 

Naujai išrinkta VU taryba 2024–2029 m. 

VU dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai, atstovaujantys šioms mokslo sritims ir kryptims – vidiniai nariai:

• prof. dr. Jurgis Pakerys, humanitarinių mokslų sritis;
• prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos kryptys;
• doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, socialinių mokslų sritis;
• prof. dr. Algirdas Utkus, medicinos ir sveikatos mokslų sritis;
• prof. Gintautas Tamulaitis, gamtos mokslų srities matematikos, fizikos, chemijos, astronomijos, informatikos kryptys arba technologijos mokslų sritis.

Ne VU darbuotojai ar studentai:

• dr. Rasa Antanavičiūtė, humanitarikos, kultūros ir meno sritis;
• Marius Jurgilas, teisės, politikos, socialinė, ūkio, finansų ir administravimo sistemų sritis;
• Algimantas Markauskas, aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, sritis;
• Jūratė Petrauskienė, aukštųjų technologijų, susijusių su matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos mokslais, sritis.

VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka renkami nariai:

• Klėja Merčaitytė, Studentų atstovybės prezidentė;
• Justinas Kondratas, studentų išrinktas atstovas.

Plačiau apie vykusius VU tarybos rinkimus skaitykite čia:

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Maloniai kviečiame į lapkričio 19 d. 17.00 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5) vyksiantį literatūros seminarą „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija“. Seminaro metu pranešėjos – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Viktorija Šeina ir Filologijos fakulteto doc. dr. Aistė Kučinskienė – pristatys ilgiausiai mokyklinio kanono centre įsitvirtinusius kūrinius ir dominuojančią jų interpretaciją, taip pat konkrečiu istoriniu laikotarpiu kanono struktūrą lėmusių atrankos kriterijų kompleksą bei istorinę jo kaitą.

Jau kelis dešimtmečius Lietuvoje netylant debatams dėl literatūros kanono, iki šiol stokojame diachroninių empirinių jo tyrimų. Teoriniuose darbuose buvo iškelta bendrojo ugdymo mokyklos svarba nacionalinio kanono formavimui, kuri paskatino mokslinininkes nuosekliai rekonstruoti visą vyresniųjų klasių mokyklinio kanono steigties ir vėlesnių transformacijų procesą nuo pačių pirmųjų valstybinių bendrojo ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programų tarpukariu iki 2018 m.

Pranešėjos tikisi, jog pristatyta vyresniųjų klasių mokyklinio kanono rekonstrukcija prisidės prie aiškesnio supratimo, kaip šiandienos kanono debatus yra paveikęs ankstesnių laikotarpių mokyklinis literatūrinis ugdymas. Mokslinininkės viliasi, jog tyrimas paskatins literatūros didaktikos (savi)refleksiją, padės įsisąmoninti mokyklinio kanono įtaką visuomenės vertybių sistemai, kolektyvinei tapatybei ir istorinės atminties modeliavimui.

Pranešimas parengtas pagal Mokslininkų grupių projektą „Mokyklinio lietuvių literatūros kanono raida (1918–2018)“, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MIP-21-40).

Prisijungti prie seminaro taip pat galima ir nuotoliu Zoom platformoje:

Meeting ID: 964 4543 3982

Vilniaus universiteto organizuojamame „Arqus“ mokymo inovacijų internetiniame seminare bus pristatyta akademinių debatų idėja ir struktūra – veiksmingas mokymo metodas pagerinti studentų viešąjį kalbėjimą, kritinį mąstymą, mokslinių tyrimų kompetencijas, taip pat argumentacijos, lyderystės ir komandinio darbo įgūdžius.

Seminaro dalyviai sužinos, kaip ugdyti studentų akademines kompetencijas formuluoti argumentus, pagrįstus moksliniais tyrimais. Be to, seminaro metu bus aptarta, kaip studentai gali stiprinti tam tikrus dalykinius įgūdžius, pavyzdžiui, gebėjimą analizuoti su studijuojamu dalyku susijusius mokslinius straipsnius ir pritaikyti realius pavyzdžius.

Dalyviai susipažins su akademinių debatų koncepcija – nuo turinio ir struktūros iki vertinimo strategijų – ir apžvelgs specialiai šiai veiklai sukurtą mokomąją medžiagą. Bus pristatyta debatų vertinimo strategija, ypatingą dėmesį skiriant inovatyviems mokymo būdams, tokiems kaip apverstos klasės (angl. flipped classroom) metodas, studentų moderuojami debatai ir realių situacijų pagrindu paremti debatų turnyrai.

Svarbiausias renginio akcentas – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pirmo kurso bakalauro studijų studentų debatai „Ar klimato kaitos neigimas rinkimų kampanijų metu turėtų būti kriminalizuotas?“. Visą 2024 m. rudenį viešojo kalbėjimo įgūdžius tobulinę studentai turės galimybę pademonstruoti savo pažangą. Tomas Valiūnas ir Ieva Navickaitė sieks įrodyti teiginio teisingumą, o Adrija Sagatytė ir Kajus Razulevičius atstovaus opozicijos komandai.

Lektorė: Doc. Dr. Liudmila Arcimavičienė (Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų didaktikos ir tyrimų centras)

Svarbu! Seminaras vyks anglų kalba. 

Data ir laikas: 2024 m. lapkričio 26 d. 15:00–16:30 val.
Vieta: „MS Teams“ platforma.
Registracijos terminas: 2024 m. lapkričio 21 d.
Registruokitės čia

Nuoroda į nuotolinį seminarą bus išsiųsta tik užsiregistravusiems dalyviams.

Maloniai laukiame Jūsų šiame įdomiame ir įtraukiančiame seminare!

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Nuo 2024 m. gegužės mėnesio Vilniaus universitete (VU) podoktorantūros stažuotę atlieka įvairiuose prestižiniuose žurnaluose beveik 50 straipsnių publikavęs dviejų knygų autorius, tyrėjas dr. Luca Gili. Viduramžių ir antikos logikos bei metafizikos tyrėjas, daugiausia dėmesio skiriantis logikos istorijai ir Aristotelio filosofijai, daktaro laipsnį įgijo Leveno (Leuven) universitete Belgijoje, dirbo Kvebeko universitete Monrealyje.

Nors visų pirma Lietuvą pažino kaip žmonos gimtinę, mokslininkas iš Italijos tikina Klasikinių studijų katedros vedėjo doc. Viliaus Bartninko dėka čia atradęs labai gyvybingą akademinę terpę, kurioje norisi būti dėl intelektinio malonumo ir konkurencingos akademinės aplinkos. Mokslininką kalbina VU Filologijos fakulteto doktorantas Laisvūnas Čekavičius.

Studijavote Pizoje, Italijoje, ir Levene, Belgijoje. Kuo jus patraukė klasika ir filosofija?

Koks sudėtingas klausimas! Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, pasirinkau klasikinę mokymo programą, į kurią įeina įvadas į senovės graikų, lotynų kalbas, antikinę literatūrą ir filosofiją. Tiksliai neprisimenu, kodėl pasirinkau šį variantą, bet mano laikais buvo įprasta, kad gerai besimokantys mokiniai rinktųsi klasikinę mokymo programą, vadinamąjį liceo classico [Italijos liceo classico yra tokio tipo vidurinė mokykla, kur privaloma mokytis senąją graikų ir lotynų kalbas bei literatūrą – aut. past.]. Galbūt per pastaruosius 20 metų viskas pasikeitė, bet manau, kad classico vis dar yra vienas geriausių mokomųjų būdų Italijoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje supratau, kad man labai patinka graikų literatūra ir filosofija.

Nebuvau visiškai tikras, ką veiksiu universitete, bet gavau stipendiją Pizos universiteto Scuola Normale, kuri padengė išlaidas maistui ir mokslui, todėl pasirinkau humanitarinius mokslus daug negalvodamas, ką veiksiu toliau. Jei nebūčiau gavęs stipendijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs studijas, kurios suteiktų stabilesnį darbą, pvz., mediciną. Kol studijavau Scuola Normale, dar nebuvau apsisprendęs, ar rinksiuosi klasiką, ar filosofiją – dvi skirtingas bakalauro studijų programas Pizos universitete. Mane sužavėjo Francesco Del Punta viduramžių filosofijos paskaitos, todėl pradėjau studijuoti filosofiją. Tačiau F. Del Punta pastebėjo mano talentą skaityti graikiškus tekstus ir įtikino studijuoti Aleksandrą Afrodizietį, apie kurį tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bei rašyti magistro darbą apie šį didįjį Aristotelio komentatorių.

Kuo mane patraukė klasika ir filosofija? Man labai patinka, kad graikai, ypač Platonas ir Aristotelis, taip tiesmukai siekia tiesos ir išminties. Jų mintys mane suviliojo nuo pat pradžių ir iki šiol nesustoja stebinti. Levene atsidūriau taip pat atsitiktinai. Doktorantūros studijas, vadovaujamas a. a. Riccardo Quinto, pradėjau Paduvoje, Italijoje. Deja, Riccardo susirgo reta liga ir netrukus mirė, o Leveno universitetas man pasiūlė dosnią stipendiją, todėl atrodė protinga atsisakyti Italijos programos ir likti tik Levene. Ten dirbau viduramžių filosofijos srityje vadovaujamas Russo Friedmano ir prisijungiau prie didelės jaunų doktorantų ir podoktorantūros studentų, besispecializuojančių senovės ir viduramžių filosofijoje, grupės.

Ankščiau dėstėte Monrealyje, Kanadoje, ir dabar dėstote Kjetyje (Chieti), Italijoje. Kuo skiriasi klasikinės filologijos studijos šiose šalyse?

Nuoširdus atsakymas į šį klausimą tikriausiai nėra labai politiškai korektiškas. Monrealyje darbo sąlygos yra daug geresnės nei Italijoje, kalbant apie darbo užmokestį ir, sakyčiau, apie laisvę atlikti mokslinius tyrimus be didelių biurokratinių rūpesčių. Nors Italijoje apskritai vyrauja biurokratinis košmaras, mažose pietų Italijos vietovėse ypač sunku orientuotis. Galbūt tai skamba stereotipiškai, bet tai tiesa. Jums gali kilti klausimas, kodėl išvykau iš Kanados į Italiją. Atsakymas toks: žmogus gyvena ne vien duona, todėl mielai pasinaudojau galimybe su šeima grįžti į gimtąsias kalvas. Abiejuose universitetuose (UQÀM Monrealyje, Kanadoje, ir Kječio Italijoje) mokosi gana įvairūs studentai, dažniausiai iš socialiai sunkiai besiverčiančių šeimų – tai man labai svarbu, šių institucijų studentai, nors tikriausiai ir nesimokė geriausiose mokyklose, vis dėlto siekia žinių ir nori mokytis, todėl kalbėtis su jais apie senovės filosofiją yra tikras malonumas.

Kuris antikinis tekstas labiausiai suformavo jūsų asmenybę?

Sunku atsakyti. Kai man buvo bene 13 metų, perskaičiau XIX a. italų poeto Giacomo Leopardi knygą „Sielos veikalėliai“ („Operette morali“). Tada man labai patiko G. Leopardi eilėraščiai ir atrodė natūralu pereiti prie jo „filosofinės“ kūrybos, kurią šiandien vertinu ne taip palankiai. G. Leopardi buvo įsimylėjęs antiką, bet tikriausiai tik jo dėka supratau kito reikšmingo italų poeto Dantės didybę. Prisimenu, kad skaičiau mamai priklausiusį Dantės leidinį, kuriame nebuvo „Rojaus“. Leidinio redaktorius buvo marksistas literatūros kritikas Natalino Sapegno, kuris turėjo įprotį aiškinti Dantės eiles ilgomis Akviniečio citatomis. Šiose išnašose atradau filosofiją ir nuo tada ją pamilau. Taigi tam tikra prasme Dantės „Pragaras“ man padarė didžiausią poveikį.

Kalbant apie mano moralės teoriją, visada buvau aristotelininkas, net prieš perskaitydamas Aristotelio „Nikomacho etiką“, todėl drįsčiau teigti, kad Aristotelis manęs šiuo požiūriu nesuformavo, nes jo puslapiuose radau tai, kuo ir taip tikėjau. Nuo trylikamečio Lucos nepasikeičiau vienu atžvilgiu: man vis dar patinka skaityti G. Leopardi „Alla sua Donna“ – himną idealiai moteriai su stipriu platonišku prieskoniu: ji yra „viena iš amžinųjų idėjų“.

Parašėte disertaciją apie Tomo Akviniečio gamtos filosofiją ir neseniai išleidote knygą „Akvinietis apie kaitą ir laiką“ („Aquinas on Change and Time“). Kaip apibūdintumėte antikinės ir viduramžių filosofijos santykį – įžvelgiate tęstinumą ar veikiau skirtumus?

Jūs iš tiesų mėgstate sudėtingus klausimus! Aristotelį atradau per Akvinietį, Akvinietį – per Dantę, taigi, žvelgiant į atradimų tvarką, viduramžių ir antikos filosofai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mano studijos universitete patvirtino šį pirminį įspūdį, nes F. Del Punta mėgo skaityti nuodugnias paskaitas apie Aristotelio tekstus – paprastai užtrukdavome ištisus mokslo metus, kol peržvelgdavome tris–keturis skyrius, t. y. iš viso 2–4 Bekkerio puslapius. Tuomet skaitėme visus Aristotelio tekstų komentatorius, tiek vėlyvosios antikos, tiek viduramžių arabų, tiek viduramžių lotynų. Toks nuodugnus požiūris leido man taip pat įžvelgti skirtumus tarp Aristotelio ir jo komentatorių, tačiau, mano supratimu, šie didieji protai nuolat palaiko dialogą tarpusavyje.

Kaip apibūdintumėte pagrindinę savo knygos užduotį ir tezę?

Savo knygoje „Akvinietis apie pokyčius ir laiką“ išsikėliau tris tikslus. Pirma, įrodyti, kad Akvinietis manė, jog įmanoma nuosekliai apibūdinti kaitą (motus) ir kad kaita yra tapati kintančiam daiktui, esančiam dabartyje. Antra, įrodyti, kad Akvinietis buvo nuoseklus prezentistas, kuris nesuteikė galimybės egzistuoti laiko dalims, esančioms praeityje ar ateityje. Galiausiai, parodyti, kad laikas, pasak Akviniečio, egzistuoja nepriklausomai nuo proto ir turėtų būti suprantamas kaip kintančio daikto dispozicija, kurią kaip tokią turi suprasti galimas protas.

Kokios, jūsų nuomone, yra aktualiausios šiuolaikinių tyrimų temos, susijusios su Aristotelio filosofija?

Manau, kad pats Aristotelis turi į tai atsakymą: „Metafizikos“ VII knygos pradžioje jis sako, kad praeityje, kaip ir jo laikais, žmonės bandė atsakyti į klausimą, kas yra „būtis“, t. y. kas yra „substancija“. Mano nuomone, tai vis dar aktuali tema, nors ji ir nėra tokia populiari, kokia buvo dešimtajame dešimtmetyje – 2000 m. pradžioje, kai pasirodė M. Fredės ir G. Patcigo „Metafizikos Z“ komentaras. Jei kalbėtume apie akademines madas, sakyčiau, kad dabar labai populiaru tyrinėti, kaip Aristotelis praktikavo mokslą ir kaip jis argumentavo kokiu nors filosofiniu klausimu, ypač žmonės domisi jo perimtais dialektiniais argumentavimo modeliais.

Kokie tyrimai jus atvedė į Lietuvą ir ką čia siekiate atrasti?

Prieš kelerius metus Leveno Oude Markt gatvėje viena moteris manęs paklausė, kurią kavą mėgstu labiau – „Lavazza“ ar „Illy“. Matyt, atsakiau teisingai, tad prabėgus keleriems metams mes susituokėme ir susilaukėme vaikų. Ji yra lietuvė ir jos dėka jau daugelį metų po truputį atrandu kiekvieną šios nuostabios šalies kampelį. Mes susituokėme nuostabioje Onos bažnyčioje Vilniaus centre.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Tik maždaug prieš metus, viešėdamas Vilniuje, susitikau su Klasikinių studijų katedros vedėju Viliumi Bartninku ir jo dėka atradau labai gyvybingą akademinę aplinką. Iškart panorau tapti jos dalimi – dėl intelektinio malonumo, kurį galėčiau patirti iš pokalbių su kolegomis, dėl iššūkio vėl atsidurti konkurencingoje akademinėje aplinkoje, taip pat dėl to, kad svarsčiau praleisti daugiau laiko Lietuvoje su šeima, nes mano vyresnieji vaikai lanko mokyklą Lietuvoje, kad galėtų geriau susipažinti su mamos gimtąja kalba. Kartais galvoju, kad jei tą vakarą Oude Markt gatvėje būčiau atsakęs, kad man labiau patinka „Lavazza“, gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip.