Kiekvienais metais kažkuriam iš fakulteto kolegų tenka skaityti paskutiniąją paskaitą, jūsų Lectio Ultima... Šiemet ši garbė teko man. Ilgai galvojau, ką norėčiau pasakyti jums, po šešerių studijų metų išeinantiems iš universiteto, čia praleidusiems vieną iš svarbiausių savo gyvenimo tarpsnių, išsiskleidusių visomis prasmėmis ir, labai norėčiau tikėti, pasiimantiems su savimi tai, ką šis universitetas gali duoti geriausio. Ne tik žinias. Jūs jau žinote, kad ne visada žinios yra svarbiausia. Išsinešate toleranciją, platų mostą, vidinę inteligenciją ir šių rūmų nepakartojamą žavesį, jų apsnigto kiemo, vakare patekėjusio mėnulio virš bažnyčios bokštų vaizdą, kurso draugų klegesį po paskaitos... Sarbievijaus kiemo beržą ir ąžuolą gretimame kieme, kurį universiteto 400 metų jubiliejaus proga sodino mano karta. Prieš 35-erius metus. Tikiu, kad mano universitetas jau visam gyvenimui yra ir jūsų universitetas, į kurį norėsis sugrįžti, pereiti per kiemą, atvesti svečius...
Tokia šios dienos nuotaika. Todėl ir ši paskaita yra greičiau proginė kalba, su daugtaškiais ir nutylėjimais. Kiekvienais metais ir linksma, ir graudu, ir nostalgiška... vėl viena karta išėjo... Pasak profesorės Daujotytės, „ratas apsisuko... sukasi ratas...“ Nežinau, ar šios dienos monumentalumą jaučiate jūs. Tikriausiai jaučiate, nes esate filologai, nes pasirinkote šias nelengvas kalbos, literatūros, semiotikos, vertimo studijas, galbūt norėdami įminti parašyto teksto įtaigos paslaptį, pasakyto žodžio retorinę prasmę, surasti dviejų kalbų, o kartu ir dviejų kultūrų sąlyčio taškus. Mažiausiai dviejų kultūrų, nes gali būti trijų ar net daugiau...
Knygoje „Tobulos kalbos paieškos Europos istorijoje“ Umberto Eco teigia, kad „daugiakalbė Europa – tai ne Europa, kurioje žmonės laisvai kalba visomis kitomis kalbomis, geriausiu atveju – tai žemynas, kuriame žmonės galėtų susitikti ir kalbėtis kiekvienas savo kalba ir suprasti kito kalbą. Jos klausydamasis kiekvienas, nors ir nemokėdamas laisvai ja kalbėti, gali suvokti jos „dvasią, tą kultūrinį pasaulį, kurį žmogus išreiškia kalbėdamas tradicijos nugludinta savo protėvių kalba“.
Manau, kad būtent tai vienija visus filologus. Juk nesvarbu, ar studijavote anglų, rusų, vokiečių ar turkų kalbą. Kalba, kartu ir ta kalba parašyta literatūra, yra ja kalbančių tautų dvasinės tikrovės ir pasaulėvaizdžio išraiška ir atspindys. Ją studijuodami turime galimybę mokytis suprasti, priimti, nesmerkti. Iš čia ir tolerancija, ir platus mostas, ir žvilgsnis į pasaulį humanitaro akimis. Iš čia ir mano šios dienos tema: kalba – mūsų kultūros dalis, kalba – tai mūsų identitetas, kalba – tai ir vertimas, bet vertimas be kultūros supratimo taip pat neįmanomas. Ratas užsidaro. Bandau kaip karolius verti šias temas į vieną vėrinį, nes jos visos man rūpi. Kaip filologei, kaip vertėjai, kaip vertėjus rengiančiai dėstytojai.
Baigiate universitetą laikais, kai jau nebereikia įrodinėti, koks svarbus yra kalbos, kaip kultūros ir pasaulėžiūros išraiškos, aspektas. Jis pripažįstamas ne tik filologų. Populiarėjant diskursų studijoms vis stiprėja supratimas, kad kalba – tai ne tik paprastas minčių perteikimas, joje ne tik atsispindi, bet yra formuojama socialinė, teisinė ir politinė tikrovė, būtent kalba kuriamas tiek individų, tiek tautų identitetas. Tai reiškia, kad ir mūsų visų lietuviškasis, lenkiškasis, rusiškasis identitetas. Netgi tikslieji mokslai, dabar dažnai priešpriešinami tarsi „nerimtoms“ humanitarinėms studijoms, būtų neįmanomi be kalbos.
Todėl niekada nenusiminkite, kai išgirsite, kad jūsų pasirinkta studijų kryptis, jūsų pasirinkta specialybė yra kuo nors prastesnė už fiziką ar chemiją, kad jūsų pasirinktas kelias yra lengvesnis kelias. Nenoriu nuskambėti banaliai, perfrazuodama biblinį posakį, bet atleiskite jiems, nes jie nežino, ką sako. Kaip rašė filosofas Ortega Y Gassetas: „Be kalbos nebūtų šiuolaikinio mokslo ir ne tik dėl to, kad kurti mokslą reiškia kalbėti, bet ir dėl to, kad kalba yra pirmasis mokslas. Štai kodėl šiuolaikinis mokslas gyvuoja nuolat varžydamasis su kalba“, o paradigmų poslinkiai, apie kuriuos kalbėjo Thomas Kuhnas, vyksta ne tik tobulinant eksperimentus, bet ir perkuriant, pergalvojant vartojamą žodyną.
Šiame kontekste neįmanoma nekalbėti apie vertimą. Jau beveik dvidešimt metų dirbu su vertėjais ir labai aiškiai matau, kaip keičiasi vertimo samprata, darbo specifika ir reikalavimai, nes keičiasi pati mūsų visuomenė, kurioje, pasak vieno latvių tyrėjo, jau niekas neatskiria, kada pasako savo sakinį, o kada tas sakinys – tik kažkieno kito minčių vertimas. Spaudoje, televizijoje, internete, kiekviename žingsnyje... Iš tikrųjų ta riba tarp natūraliosios kalbos ir vertimo šiandien jau labai išsiliejusi, tai, kas kadaise buvo užsienietiška realija, šiandien yra savastis, neatskiriama mūsų būties ir kultūros dalis.
Vertimas, kažkada visiškai nepripažintas ir, pasak profesoriaus Yves Gambier, ilgą laiką apskritai neigtas, tarsi neegzistuotų nei kaip veikla, nei kaip atskira disciplina, dabar išsiplėtė į visas gyvenimo sritis, transformavosi ir toliau keičiasi. Pasak legendos, Senąjį Testamentą, vadinamąją Septuagintą, septyniasdešimt vertėjų vertė septyniasdešimt dienų, nebendraudami vienas su kitu, tačiau Dievo įkvėpti išvertė vienodai, tuo tarsi parodydami, kad Biblijos tiesos yra nekintamos ir atsiskleidžia vienodai skirtingose kalbose. Tai įmanoma tik legendose. Bet koks tekstas (o tai atspindi ir teksto vertimas) yra suvokiamas per asmenines patirtis, priklauso nuo konteksto ir netgi nuo nuotaikų. Todėl, pavyzdžiui, Ortega Y Gassetas siūlė vieną tekstą versti kad ir šimtus kartų, kadangi vienu kartu neįmanoma atkartoti visų jo aspektų ir perteikti visų tarp eilučių paslėptų reikšmių. Turbūt suprantate, kad ir tai sunkiai įmanoma. Bet galima pasinaudoti kitu šio filosofo patarimu ir žiūrėti į vertimą ne kaip į kūrinį, bet kaip į kelią į jį, mėginant atskleisti ne tik griežtas sintaksės ir gramatikos detales, bet ir sunkiau pagaunamą to kūrinio dvasią. Ir žinoma, kultūrinį kalbos kontekstą.
Štai Jorge Luiso Borgeso apsakyme „Averojaus ieškojimai“ žymusis arabų filosofas bando išversti Aristotelio „Poetiką“. Tačiau arabų kultūroje nėra teatro, todėl net ir matydamas vaikus, žaidžiančius karą, ar girdėdamas keliautoją, pasakojantį apie tolimoje Kinijoje matytą spektaklį, jis nesupranta, kas yra komedija ir tragedija. Jo vertimas iš karto pasmerktas būti klaidingas. Kartais ir mes apie tai pamirštame ir beskubėdami verčiame žodžius, pamiršdami perteikti prasmes. Pamiršdami, kad visada turime jausti atsakomybę. Už pasakytą ir už parašytą žodį. Kiekvienam klausytojui ar skaitytojui, kiekvienam iš mūsų ir sau pačiam. Vertėjo ir filologo atsakomybę.
Šiandien tai dar sunkiau, nes gyvename laikais, kai niekam nebėra laiko. Kaip žurnalistai, sėdintys prie Seimo salės durų, be jokių redagavimų, net neperskaitę iš karto siunčia rašinį į internetą, taip ir vertėjai spraudžiami į kampą, kad to vertimo reikėjo jau vakar... Vertimo kokybė tapatinama su laiku, per kurį tą vertimą atliksi... Tas mirtinas žodis – DEADLINE – kartais nubraukia viską, ką mes tiek metų laikėme vertimo kokybės ženklu.
Labai norėčiau, kad pasikeistų požiūris į vertimą kaip į paprastą, greitą ar netgi skubų vienos kalbos žodžių perteikimą kita kalba. Verčiant iškilų kūrinį, turėtų būti paskelbtas konkursas, jo vertimui duodama pakankamai laiko, kad būtų užtikrinta vertimo kokybė. Pradėti dalyti vertimo aviečių prizai, norėčiau tikėtis, padės siekti šio tikslo, tačiau kartu noriu pakviesti ir jus prisidėti prie vertimo tobulinimo. Ne tik vertėjus. Visus filologus, nes reikia ne tik versti, bet ir tuos vertimus nagrinėti bei vertinti.
Kalbėdama apie vertimą žodžiu, norėčiau dar kartą pakartoti, ką Umberto Eco žodžiais pasakiau šios paskaitos pradžioje: „Europa – tai žemynas, kuriame žmonės galėtų susitikti ir kalbėtis kiekvienas savo kalba ir suprasti kito kalbą.“ Galėtų, nes vertėjų padedami tikrai turi tokią galimybę, bent jau oficialiuose renginiuose ar susitikimuose, kuriuose užtikrinamas vertimas. Deja, šiuo metu ypač madinga kalbas sakyti užsienio kalbomis, ypač anglų. Mūsų politikams, parlamentarams, kitiems oficialiesiems asmenims tarsi „garbės reikalas“ parodyti, jog moka vieną ar net kelias užsienio kalbas. Jie tvirtai įsitikinę, jog kalbėdami angliškai bus geriau suprasti, negu sakydami kalbą gimtąja kalba, nors ir turi tokią galimybę.
Buvęs kolega Gintaras Morkūnas, šiuo metu Europos Parlamento lietuvių kalbos vertėjų grupės vadovas, teigia, kad tai, ko gero, pats klaidingiausias ir daugiausiai žalos daugiakalbystei darantis įsitikinimas. Pats savaime kalbėjimas anglų kalba visiškai negarantuoja geresnio supratimo, nes dauguma Europos Parlamento narių kalbėtojo klauso ne angliškai, o savo gimtosiomis kalbomis (vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų ir t. t.). Kitaip tariant, vertimo išvengti vis tiek nepavyks, o jeigu bus kalbama laužyta anglų kalba, su stipriu akcentu, su gramatikos, sintaksės, leksikos ir kitomis klaidomis, iš anglų kalbos verčiantys vertėjai nebūtinai gerai supras kalbos turinį, veikiau atvirkščiai. Reikia taip pat nepamiršti, jog, kalbėdamas negimtąja kalba, kalbėtojas dažnai pasako tik tai, ką gali, o ne tai, ką iš tikrųjų norėtų pasakyti, nes nepakankamai moka tą kalbą. Panašiais atvejais ir pasigirsta tokių kurioziškų „šedevrų“ kaip „Horrible Members“ vietoje „Honourable Members“ arba „Lesbian Treaty“ vietoje „Lisbon Treaty“. Supraskite tai. Vertinkite daugiakalbystės galimybes ir skatinkite jomis pasinaudoti. Taip padėsite ne tik savo profesijai, taip padėsite ir mūsų gimtajai kalbai.
Filologai mėgsta metaforas. Ne viena nuskambėjo ir šioje mano paskaitoje-prakalboje. Man viena iš gražiausių ir ryškiausių yra visiems priimtina ir suprantama metafora, kad gyvenimas – tai kelionė, o pragyventi metai – tai nueitas kelias. Tikriausiai baigdami mokyklą girdėjote – „išeinate į platų gyvenimo kelią“ ar panašiai... Daug prasmės šiuose žodžiuose. Filologams labai svarbi semantika. Į kelią jūs išėjote. Jis jau labai išplatėjo, išsišakojo į daugybę kelių. Nelengva pasirinkti, kuriuo eiti toliau. Ieškokite. Keliaukite ne tik žeme, bet ir oru ar jūra. Kad akys kuo daugiau aprėptų, o širdis sugertų. Dirbkite, mylėkite, auginkite vaikus, kuriais galėsite didžiuotis, kaip dabar jumis didžiuojasi jūsų tėvai. Lenkiuosi jiems, užauginusiems tokius puikius jaunuolius.
Kiekvienais metais išleidžiant absolventus rektorius Juodka dėkodavo, kad jie savo studijoms pasirinko Vilniaus universitetą, kad neišvažiavo svetur, o panoro prisiliesti prie žinių versmės čia, savo namuose. Šiandien tokią progą padėkoti, visų kolegų vardu, turiu ir aš. Kad buvote su mumis, kad buvote neišsenkantis mūsų įkvėpimo šaltinis! Jums ir dėl jūsų mes dirbome.
O kai nutils šventinis šurmulys, kai išsiskirstysite kiekvienas į savo namus, į artimųjų glėbį galbūt prisiminsite kažkada Paolo Coelho pasakytus žodžius: „Laimingas tas, kuris laimę rado savo namuose. Bet kaip ilgai mums kartais tenka klajoti, kad suprastume šią tiesą ir sužinotume, jog lobis, kurio ieškojome, užkastas prie tėvų šulinio.“ Linkiu surasti tą lobį. Čia, savo namuose, net jei tai bus ir po ilgo ieškojimo, po ilgų kelionių, kaip Coelho „Alchemike“ ar šioje graikų poeto Kavafio eilėraščio ištraukoje:
„Jei tau bus skirtas kelias į Itakę,
Tebūnie jis nuostabus ir ilgas,
Kupinas nuotykių ir atradimų.
[ ]
Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,
Nepaisyk Poseidono rūsčio.
Jie niekad neužklups tavęs, jei skaisčios
Bus tavo mintys, jeigu sieloj
Ir kūne viešpataus kilni aistra.
Tu niekad nesutiksi lestrigonų,
Kerštingo Poseidono ir kiklopų,
Jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats
Neišviliosi jų iš nebūties.
Ir visada mąstyk apie Itakę.
Ji tavo tikslas, kur bebūtum...
[ ]
Itakė tau dovanojo šią gražią kelionę.
Jei jos nebūtų, nebūtum niekad keliavęs.
Daugiau ji nieko tau pasiūlyti negali.“ (Konstantinos Kavafis; vertėjas nežinomas)
Dėkoju, kad išklausėte.