Jūsų disertacijos tyrimų laukas – antrinės predikacijos klausimas. Tema sudėtinga, ne kalbotyros specialistui rodosi sunkiai įkandama. Gal galėtumėte paaiškinti, kas gi yra ta rezultatinė antrinė predikacija (RAP), kodėl svarbu ją tyrinėti?
Rezultatinė antrinė predikacija – tai tam tikra sintaksinė konstrukcija, kuria išreiškiamas iš veiksmo kilęs rezultatas. Pavyzdžiui, sakiniu Jonas nušluostė stalą mes įvardijame veiksmą, arba pagrindinį objekto požymį – kad jis buvo nušluostytas. Pridėdami žodį švariai (Jonas švariai nušluostė stalą) mes jau pasakome veiksmo rezultatą, arba antrinį požymį – kad objektas tapo švarus. Lingvistiškai pagrindinis požymis vadinamas pirmine predikacija, o antrinis – antrine predikacija.
Įdomu tai, kad įvairiose kalbose RAP, arba iš veiksmo kylantis rezultatas, yra žymimas skirtingomis priemonėmis. Lietuvių kalboje, kaip matyti iš pavyzdžio, vartojamas prieveiksmis (švariai), tačiau latviai čia jau turi būdvardį (pažodžiui išvertus, latviškas pavyzdys skambėtų Jonas nušluostė stalą švarų), kitose kalbose esama dar kitokių priemonių, pavyzdžiui, lenkų kalboje vartojama prielinksninė frazė iki švarumo. Yra kalbų, kurios šios konstrukcijos apskritai neturi, pavyzdžiui, romanų kalbose (italų, prancūzų, ispanų ir kt.) galima pasakyti tik Jonas nušluostė stalą arba Jonas nuvalė stalą su šluoste. Be to, neretai kalboje gali būti vartojamos kelios RAP raiškos priemonės. Tad mano tikslas buvo ištirti, kokiomis priemonėmis apskritai gali būti reiškiama RAP, kokiomis priemonėmis ji reiškiama konkrečiose kalbose ir kodėl tose konkrečiose kalbose jos raiška varijuoja.
Apskritai RAP svarbu tyrinėti todėl, kad ilgą laiką ši tema buvo aptariama daugiausia remiantis tik anglų kalbos duomenimis. Kadangi anglų kalboje čia turimas būdvardis (John wiped the table clean), buvo tarsi iš anksto sudaryta nuomonė, jog „tikroji“ RAP reiškiama tik būdvardžiais. Vis dėlto žvelgiant iš platesnės perspektyvos matyti, kad RAP sąvoka gali būti praplėsta ir pritaikyta konstrukcijoms, kuriose vartojami prieveiksmiai, prielinksninės frazės ir kt. Darbų, kuriuose RAP būtų tiriama remiantis daugelio kalbų duomenimis (t. y. tipologiniu aspektu), iki šiol parašyta labai nedaug. O ir juose RAP dažniausiai traktuojama kaip vientisas reiškinys, nesistengiama išskirti jos tipų ir paaiškinti variacijos priežasčių.
Savo disertacijoje apžvelgėte net 31 kalbos duomenis. Šie skaičiai išties daro įspūdį. Kokios tai buvo kalbos, kokie didžiausi iššūkiai kilo dirbant su jų duomenimis?
Disertacijos kalbų rinkinys apsiribojo Europos kalbomis, todėl natūraliai daugiausia iš jų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Į tyrimą įtraukiau visas Europoje vartojamas šios kalbų šeimos šakas: germanų (anglų, vokiečių, olandų, islandų, norvegų ir kt.), slavų (rusų, ukrainiečių, čekų, bosnių, bulgarų ir kt.), baltų (lietuvių ir latvių), romanų (portugalų, prancūzų ir kt.), keltų (airių, škotų), albanų ir graikų. Taip pat stengiausi surinkti duomenų iš kuo daugiau neindoeuropiečių kalbų. Disertacijoje dar aptariamos kelios uraliečių kalbų šeimos kalbos (estų, suomių, vengrų), afrazijiečių kalbų šeimai, semitų grupei priklausanti maltiečių kalba, altajiečių kalbų šeimai priskiriama turkų kalba ir izoliuota kalba laikoma baskų kalba.
Iššūkis jau yra dirbti su kalbomis, kurių nemoki. Vis dėlto yra tam tikros priemonės, kurios leidžia analizuoti kitų kalbų pavyzdžius. Tai yra vadinamasis glosavimas – kai po kiekvienu svetimos kalbos sakinio žodžiu rašoma to žodžio reikšmė ir gramatinė vertė. Įsivaizduokime, kad reikėtų anglų kalba suglosuoti lietuvišką sakinį Vaikai žaidžia futbolą. Po žodžiu vaikai būtų rašoma jo leksinė reikšmė ‚child‘ ir gramatinės vertės – kad tai yra vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (žinoma, tam naudojamos santrumpos), po žodžiu žaidžia – reikšmė ‚play‘ ir gramatinės vertės: esamojo laiko 3 asmuo, po žodžiu futbolą būtų nurodyta ‚football‘ ir ‚vyriškosios giminės vienaskaitos galininkas‘. Tokiu būdu lingvistai gali suprasti net ir tų kalbų, kurių nemoka, sakinių vidinę struktūrą. Be abejo, tokios informacijos pakanka ne visiems, o tik tam tikro tipo tyrimams.
Vis dėlto daugiau sunkumų kėlė ne pavyzdžių suvokimas, o kur kas praktiškesnis dalykas – iš kur tų pavyzdžių gauti. Rezultatinė antrinė predikacija įvairių kalbų gramatikose paprastai nėra aptariama plačiai, geriausiu atveju galima rasti apie dešimt pavyzdžių, o dažnai – apskritai nė vieno. Todėl duomenų rinkimui pasirinkau anketų metodą, kai surašomi angliški sakiniai ir prašoma respondento juos išversti ir suglosuoti. Atitinkamai respondentai turėjo atitikti kelias sąlygas – pirmiausia, be abejo, būti gimtakalbiai, mokėti anglų kalbą ir būti lingvistai (kad galėtų surašyti glosas). Rasti tinkamus respondentus tokioms kalboms kaip vokiečių, italų, estų ar norvegų nebuvo sunku. Kebliau buvo su škotų, maltiečių, baskų ir kitomis retomis kalbomis, bet čia labai padėjo turimi kontaktai su kitais lingvistais, ypač su prof. Johanu van der Auwera iš Antverpeno universiteto.
Minėjote, kad darbe taikėte tipologinį metodą. Šiuo metu jis itin mėgstamas užsienio šalių mokslininkų, tačiau mūsiškiai dar nėra labai jo pamėgę. Gal galėtumėte kiek išsamiau apie patį metodą, jo privalumus?
Lingvistinė tipologija – tai kalbotyros kryptis, kuri siekia atskleisti struktūrinius pasaulio kalbų panašumus ir skirtumus. Viena vertus, pasaulio kalbos, kurių, atsižvelgiant į skaičiavimo būdą, skiriama nuo 5000 iki 7000, neįtikėtinai skirtingos. Kita vertus, net ir pačios genetiškai ir geografiškai tolimiausios kalbos gali turėti kokių nors struktūrinių panašumų. Kad tipologinis tyrimas būtų pagrįstas, dažniausiai stengiamasi įtraukti kuo daugiau geografiškai ir genetiškai nutolusių kalbų: pradedant Amerikos indėnų ir baigiant Papua Naujosios Gvinėjos kalbomis. Galimas ir tam tikro arealo kalbų tipologinis tyrimas.
Lingvistinė tipologija glaudžiai susijusi su nykstančių kalbų dokumentavimu. Kad galėtum parašyti iki tol neaprašytos ir jokių rašytinių šaltinių neturinčios kalbos gramatiką, privalai turėti bendrą supratimą, kokie apskritai bruožai būdingi kalboms, o kokie nebūdingi.
Tipologinis, kaip ir dauguma metodų, turi privalumų ir trūkumų. Privalumai akivaizdūs – remiantis šiuo metodu galima nustatyti, kas būdinga kalboms, o kas – ne, kokie kalbų bruožai yra dažni ar net universalūs, o kokie pasitaiko labai retai. Tokių išvadų neįmanoma padaryti remiantis viena ar keliomis kalbomis. Prie trūkumų galima priskirti tai, kad dirbant su kalbomis, kurių nemoki (tai iš esmės kiekvieno tipologo realybė), visada lieka galimybė neteisingai interpretuoti pavyzdžius. Mokslininkas, dirbdamas su keliomis dešimtimis ar net keliais šimtais kalbų, tiesiog fiziškai negali kiekvienos jų detaliai išstudijuoti.
Vakarų kalbotyroje tipologinis metodas nėra ypač naujas – jis plačiai naudojamas jau geras kelias dešimtis metų. Tačiau nemaža dalis Lietuvos kalbininkų sprendžia išimtinai tik lietuvių kalbos problemas ir, atrodo, nelabai domisi tuo, kas vyksta už Lietuvos ribų.
Studijavote Filologijos fakultete lietuvių filologiją. Nusprendėte pasukti moksliniu keliu, pasirinkote doktorantūros studijas. Ar ilgai svarstėte, ar mokslinė veikla yra Jūsų kelias, kokią temą rinktis, kas galėtų būti mokslinio darbo vadovas? Kokie didžiausi iššūkiai laukė pasirinkimo akimirką ir vėliau, jau rašant tekstą?
Stojau į lietuvių filologiją todėl, kad žavėjausi literatūra ir maniau, kad būsiu rašytoja. Vis dėlto pirmieji dalykai, kurie studijų metu mane tikrai sudomino, neturėjo nieko bendro su literatūra – tai buvo senoji prūsų kalba ir istorinė lietuvių kalbos gramatika. Bakalauro ir magistrantūros metais istorinė gramatika ir indoeuropeistika man atrodė neatrastas laukas, ypač masino mintis, kad lyginant senąsias kalbas galima rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę. Kalbotyra mane taip įtraukė, kad jau net neįsivaizdavau kitos perspektyvos nei stoti į doktorantūrą.
Paskutiniais magistrantūros metais dalyvavau Salų vasaros gramatikos mokykloje, kuri iš esmės skleidė kitokį požiūrį į kalbą ir kalbotyrą. Čia sužinojau apie šiuolaikines kalbotyros kryptis ir metodus, galėjau klausytis užsienio kalbininkų paskaitų. Po šios mokyklos supratau, kad disertacijoje norėčiau rašyti apie tai, apie ką rašo pasaulio lingvistai. Tai supratus liko vienintelis kelias – prašyti, kad prof. Axelis Holvoetas vadovautų mano disertacijai.
Doktorantūros metais sunkiausia buvo persiorientuoti iš tos kalbotyros, kurios mokiausi universitete, į tą kalbotyrą, kuri egzistuoja pasaulyje. Reikėjo pakeisti ne tik kalbotyros kryptį – iš istorinės į tipologinę, bet ir sritį – iš morfologijos į sintaksę, mąstymą. Atsimenu, kad pirmuosius straipsnius apie rezultatyvus, parašytus užsienio lingvistų, skaitydavau po penkis ir daugiau kartų, kol kažką suprasdavau
Profesorius Axelis Holvoetas jau daugybę metų yra viena pagrindinių Academia Grammaticorum Salensis, arba tiesiog Salų, sielų. Jūs ir pati kasmet dalyvaujate, skaitote pranešimus, padedate organizuoti. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie Salas?
Salų gramatikos mokykloje dalyvauju nuo 2005 m., arba nuo antrųjų Salų. Salos yra ypatinga vieta, į kurią vėl ir vėl norisi sugrįžti. Svarbiausia, kad Salų gramatikos mokykloje iš pirmų lūpų galima sužinoti, kas vyksta dabartiniame lingvistikos pasaulyje: čia atvažiuoja ne tik kviestiniai dėstytojai iš užsienio, bet ir klausytojai, besidomintys lingvistika. Skaitydamas pranešimą gali būti tikras, kad sulauksi vertingų ir įdomių pastabų. Vis dėlto ne mažiau svarbi ir bendra atmosfera – draugai, kolegos, muzika ir iki ryto trunkantys pašnekesiai apie gyvenimą.