Dalinamės 2023 m. birželio 22 d. per Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalauro ir magistro diplomų teikimų ceremoniją skaityta dr. Dovilės Kuzminskaitės lectio ultima absolventibus:
Gerbiami kolegos, mieli svečiai,
Gavus garbę skaityti paskutinę šių metų paskaitą, iš pradžių galvoje nuvilnijo panikos bangelės, o paskui vienąryt nė iš šio nei iš to mintyse šmėstelėjo Meksikos baroko poetė Sor Juana, kuri, galėdama pasirinkti tik santuoką ar vienuolyną, norėdama mokytis turėjo stoti į pastarąjį, nors dievota anaiptol nebuvo. Kokia vieniša ji turėjo jaustis, pagalvojau. O kas būtų, jei vietoje paskaitos teksto parašyčiau jai laišką? Juk, galiausiai, kas yra filologija, jei nei kalbėjimasis, dialogas, kartais viršijantis žmogiškų galimybių ribas, kertantis geografijos ir laiko žymenis... Ir kas daugiau esu aš, jei ne nepailstanti knygų ir rašytojų kalbintoja.
Taigi:
2023 Viešpaties metai,
Vilnius,
netoli Šv. Jono,Mieloji Sor Juana,
Širdingai dėkoju už tavo pasiųstą laišką – gražu gauti žinių iš taip toli, sakytum, kažkur iš už banginio nugaros. Klausi, kaip sveikata – dabar, vasarai švelniu vėju glostant pečius, esam jau kiek linksmesni, o štai rudenį ir peržiem, kai debesys „niūrūs šėmi padarai“, kaip rašė Donaldas Kajokas, per pakaušį kėsinasi perbraukt, arba ankstyvą pavasarį, kai šalto lietaus permerktas iškart pradedi kosėt, lyg artėtų pats Brisiaus galas, norisi ar tai kaukt stepių vilku, ar cituot tokį Aidą, tokį Marčėną: „aš labai pavargau, tu taipogi labai pavargai“.
Teiraujiesi, kaip mūsų mokslo metai praslinko – suprantu, smalsu tau, spoksančiai be atvangos tik į baltas celės sienas, iš atminties pamažu blunkant dvaro puotų šurmuliui.
Rugsėjį, žinia, mokslo baruose sunkiau – skubantiems po kojom vis painiojasi koks tūlas pirmakursis, niekaip nerandantis auditorijos. O ir kaip žinoti, jei ta pati auditorija mūsų fakultete gali būti ir Krėvės, ir 118? Galvoju, ar taip yra todėl, kad Krėvės auditorijoje vyksta kokios orios tautinės paskaitos, o jau 118 su matematiniu tikslumu ir chirurgo precizika dirba kirčiavimo specialistai? Antrakursiai ir trečiakursiai, būna, grįžta po vasaros ar Erasmuso fiestų išsiblaškę ir viską pamiršę, ir vėl tu su jais iš naujo švebeldžiuok kaip Mažvydo katekizme „l ie tai lie...“. Su ketvirtakursiais vėl kita kalba – anie baigiamuosius rašo, paskui kai per gynimus paklausai, tai širdis dainuoja, kad taip didžiai protingų žmonių priaugo. Aišku, kai kada, pasitaiko, ir nukalba kiek – tada nors atsidusk kaip Rimvydas Stankevičius „Viešpats matė, aš stengiaus, bandžiau, bet, matyt, iš tiesų negaliu...“
Iš praktinių reikalų repertuaro, turiu įtarimą, kad pas mus fakultete vaidenasi – vos užduok studentams kokį klausimą, tai arba duria akis žemėn, arba kelia aukštyn į lubas – gal ten, sakau, koks kelio anapilin nerandantis jėzuitas tūno ir atsakymus diktuoja? Jei žinai kokį gerą indėnišką užkalbėjimą, parašyk, būk gera...
Trumpai tariant, triūsiam ir kamuojamės visi ir gausiai. Štai, pavyzdžiui, italistams tenka nusileisti į patį Dantės pragarą, ne viskas čia vien „dolce far niente“, prancūzistams vėl savi iššūkiai – žmonės sako, kad iš Proust’o sakinių kaip iš balos – sausas nekelsi. Klasikai, kur buvę kur nebuvę, vis mūzą pašlovina drąsiai. Ispanistai kaunasi su vėjo malūnais... Taigi, mokomės, jei trumpai, reikalų visokiausių – ir Europos ir ne Europos kalbom skaitom, rašom ir duonos neprašom – beje, matyt, valgyklos todėl ir neturim.
Stebėjaisi savo laiške, kad mūsų fakultete šitiek moteriškų, nematytas neregėtas daiktas laikais, kai tau teko dalia gyventi. Laimei, dabar jau visi lygia teise mokslo akmenis sizifiškai rita į kalną – juk nesvarbu, kieno rankom sodintas apelsinmedis, atėjus laikui jis baltais, svaigaus kvapo žiedais apsipila.
Taigi, studenčių ir studentų būrys gausus ir įvairus, kaip tų Donelaičio būrų: vienas viežlybai kruta jau nuo pat pirmo kurso, kitas kaip Šriodingerio katė – ir yra, ir ne tuo pat metu, o retas katras ir kaip tas katinas Begemotas iš „Meistro ir Margaritos“ – neaišku, ar kalbint žmogiškai, ar atatupsta trauktis.
Kolegų būrys taipogi didžiai įvairuoja – kol vienas senąja graikų kalba kažin ką deklamuoja po nosim, kitas, jau, žiūrėk, storiausią postilę ar Joyce’o „Ulisą“ paskaiton tįsia nustvėręs. Treti visai kaip iš „Hario Poterio“ nužengę – jei vienas mėtosi kažkokiais, tarytum, burtažodžiais (hermeneutika, semiotika, fenomenologija), tai kitas ima ir vidury seminaro sakinį medžiu liepia paversti. O kur dar lotynų – taip ir bijai, žmogus, ką ne taip ištaręs ar galūnę ne tokią pridėjęs, kolegę pele paversti... Vieni, tiesa, labiau atsipalaidavę, būna, ir patys namų darbus primiršta, o kitos znykia prisimygę, vis kažko reikalauja.
Dar, tiesa, toks naujas bekūnis veikėjas pas mus vis šmėsteli – Chat GPT jį vadina, suprask, dirbtinis intelektas. Neblogai rašo, daug ką ir išmano, žinoma, o kur nežino, prikuria, bet kažkaip vis be gyvybės. Man regis, žmogiška klaida man vis dar mielesnė. Juk daugiau autentikos ten, kur ne visai normalu, ne pagal algoritmą, nesulyniuota ir į stalčiukus nesukišta, neįprasta, kaip rašė argentinietis Julio Cortázar’as...
Žodžiu, katrie dirbam, tai plušam kone pusiau sulinkę, kompiuterių klaviatūros net rūksta įkaitusios. Kai birželio antron pusėn jau, žmogus, bent kiek atsitiesi, tai traška, braška stuburas ne blogiau, nei „Anykščių šilelis“.
Na o vietoje atsisveikimo, atsakysiu į tavo prašymą. Rašei, užprašė tave pasakyti sveikinimą absolventams, ir guodeisi nežinanti, ką jiems kalbėti. Būgštauji, suprantu, žmonių bus daug, o jei nusišnekėsi? O jei suklupsi skaitydama ar, dar blogiau, eidama link tribūnos? Vien pagalvojus matau, kaip popierius rankose virpa... Man regis, geriau kalbėk trumpai, nes kai kam nuo aukštakulnių jau kojos bus aptirpę, o jei diena karštesnė pasitaikys, tai ir artimųjų atneštos gėlės, žiū, pailsusios pamažu galveles nunarins. Sakyk tu jiems šitaip, bet žodis į žodį:
Vienas Čilės rašytojas, toks Roberto Bolaño, yra pasakęs, kad gyvenime svarbiausi trys dalykai: literatūra, kelionės ir tai, ką akademinės rimties drumsti nenorėdama, pavadinsiu kūniška meile. To jums ir linkiu: skaityti knygas ir pasaulį kaip tekstą – išgirsti jų skambesį, ritmą ir paslėptą prasmę; keliauti ar bent jau eiti, judėti nebūtinai iš anksto žinoma trajektorija, bet netrypčioti vietoj, o kai kelio nėra – patiems ir pačioms jį praminti; ir meilės – tik visokios, ne to vieno tipo. Nes, kaip rašyta tokio poeto Tomo Venclovos eilėraštyje: „liks tai, ką išsaugos dosnaus amfibrachio žabangos/ platanai, šakas virš raupuoto asfalto susklendę,/ srovenantis niekas, apgaubęs putotą pakrantę,/ ir meilė, žvaigždžių pavara, jei tikėtume Dante“.
Ačiū kolegoms, kurie į parą, kaip į Merės Popins rankinę, sukiša kartais ir kelių dienų vertės darbus. Ačiū tiems ir toms, kurie atsakė į tą auditorijoje nuskambėjusį klausimą, toms ir tiems, kurie kėlėsi ir ėjo į paskaitas, nors pats įdomiausias gyvenimas kartais trunka iki trečios ryto, kurie ir kurios patys kėlė klausimus, kurių akys paskaitų metų bent sykį sužibo susidomėjimu, pagaudamos ir neramiai klaidžiojantį dėstytojo žvilgsnį. Iki susitikimo toje didžiulėje, beribėje, kartais – neapsakomai klaidžioje, bet savitai gražioje, kiekvienam savaip autentiškoje Borges’o bibliotekoje – kuri kitaip dar vadinasi pasaulis.
