Dr. Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus
Mieli absolventai!
Džiaugiuosi galėdama sveikinti Jus, susirinkusius į paskutinę šių mokslo metų paskaitą!
Įprastai savo paskaitose dėstomąją medžiagą sieju su naujesniais savo tyrimais. Šiandien kai kuriuos savo naujesnių tyrimų aspektus susiesiu su palinkėjimais Jums – Vilniaus universiteto absolventams, atviriems bei aktyviems kalbos vartotojams ir individualios kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Taigi, labai trumpai pakalbėkime apie kalbėtojo gramatiką ir apie tai, kad iš esmės kalbėtojo gramatika susideda iš mažų bei struktūriškai primityvių dalelių, reikšmingai prisidedančių prie kalbėtojo vaidmens, arba kalbėtojo pozicijos, kūrimo.
Kaip gerai žinote, gramatika – tai žodžių, žodžių junginių ir sakinių sandara, lemianti vienos ar kitos kalbos savitumą. Gramatiniai elementai yra privalomi: mes juos vartojame tam, kad mūsų ištarti sakiniai būtų gramatiški. Vis dėlto XX a. antroje pusėje pradėta akcentuoti, kad vien gramatinės kompetencijos nepakanka, kad kalbos vartojimą sąlygoja vienokia ar kitokia priežastis ar kalbėtojo išsikeltas tikslas. Taip radosi funkcinės kalbõs (kartu ir gramatikos) teorijos, kurios kalbą traktuoja kaip komunikacijos priemonę ir kurių objektas – komunikacinės kalbėtojo kompetencijos, t. y. žinios, reikalingos sėkmingai komunikacijai, taip pat ir kalbėtojo intencijos, kuriomis remiasi pagrindinės kalbos funkcijos. Sekant funkcinėmis teorijomis, teigiama, kad gramatika nėra izoliuota: kalbama apie tiesioginę tarpusavio sąveiką tarp gramatikos ir to, kaip konkrečiõs kalbos vartotojai suvokia, konceptualizuoja pasaulį, tarp gramatikos ir kalbinio konteksto, t. y. diskurso, tarp gramatikos ir diskurso kūrėjų, t. y. pašnekovų, bendriau – tarp gramatikos ir sociumo. Būtent dėl kalbinės minties raidos studijų metu – ir bakalauro, ir ypač magistro studijų lygmeniu – kalbėjote ne tik apie sisteminius gramatikos dalykus, bet ir apie tai, kaip gramatikos reiškiniai bei gramatiniai elementai galėtų būti aprašomi ir aiškinami atsižvelgiant į aktualų kalbos vartojimą, į platesnį – tekstinį, situacinį bei kultūrinį – kontekstą.
Funkcinės gramatikos rėmuose atsiradusioje ir pastaruoju metu populiarėjančioje diskurso gramatikoje kalbėtojo vaidmuo dar labiau sustiprinamas: kalbėtojas sprendžia ne tik, ką sakyti, bet ir kaip pasakyti. Ir gramatika, ir žodynas, kuriais kalbėtojas naudojasi bendraudamas, remiasi jutimine ir pažintine patirtimi, taigi tampa svarbūs socialiniai ir individualūs – individualaus kalbėtojo – gramatikos bei žodyno aspektai. Kalbėtojo gramatikai priklauso ne tik privalomi, pačiõs kalbos sistemos reikalaujami ir nuo kalbėtojo valios nepriklausantys elementai, bet ir neprivalomi, nuo kalbėtojo valios priklausomi, bet, kalbėtojo požiūriu, tam tikroje kalbinėje situacijoje būtini. Keliu ir ginu tezę, kad mums, kalbėtojams, kuriantiems savo gramatiką ir perteikiantiems savo poziciją, itin svarbūs maži, struktūriškai paprasti, iš pirmo žvilgsnio gal net atrodantys ir visai menkaverčiai elementai, lietuvių lingvistikoje įvardijami mažybiniu terminu dalelytės, tokios kaip lietuvių kalbos gal, net, tik, tegu, lai ir daug daug kitų, kurios nėra sakinio propozicinio turinio, atspindinčio realybę, dalis, bet kurios nuspalvina propozicinį turinį įvairiomis spalvomis ir atspalviais.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, iki maždaug XX a. vidurio dalelyčių „reputacija“ nebuvo geriausia: šie maži žodelyčiai lingvistų buvo vertinami kaip perteklinės, bereikšmės kalbos raiškos priemonės, neprisidedančios prie kalbos informatyvumo. Ir tik vėliau „pertekliniai“, „bereikšmiai“ žodeliai pateko į lingvistų akiratį ir iki šių dienų susidomėjimas jais (ypač kalbėtojo kuriamame diskurse) yra itin išaugęs. Kaip tvirtina norvegų kalbininkė Karja Borthen, iš tikrųjų dalelytės yra kur kas geresnės nei jų „reputacija“, ir tai yra daugiau nei vien tik paprasti žodžiai.
Tipiška dalelyčių vartojimo terpė – sakytinės kalbos registrai. Dalelytės sakytiniam diskursui suteikia įvairiopų prasminių atspalvių: apibendrintai tariant, jos signalizuoja kalbėtojo poziciją, ar kalbėtojas yra užtikrintas dėl to, apie ką kalba, ar ne, ar jaučia teigiamas ar neigiamas emocijas, ar klausytojas žino ar bent nujaučia, apie ką kalba kalbėtojas, ir pan. Negana to, vartojant dalelytes, atskleidžiamas kalbėtojo identitetas: vienokios dalelytės gali būti būdingos jauniems, ką tik baigusiems universitetą žmonėms, kitokios – vyresnio amžiaus žmonėms, vienokios – vyrams, kitokios – moterims. Kitaip tariant, dalelytės – svarbi kalbėtojo gramatikos dalis, padedanti formuoti kalbėtojo poziciją.
Remdamasi lietuvių kalbos dalelyčių tyrimais, galiu teigti, kad kalbėtojo vaidmeniui atskleisti svarbios bent kelios dalelyčių grupės, kurios bus aktualios ir Jums, aktyviems kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Pirmoji grupė – tokios dalelytės, kurios signalizuoja kalbėtojo požiūrį į realybę, taip pat ir kalbėtojo valią, norus, silpnus ar stiprius pageidavimus, dar kitaip vadinamos modalinėmis dalelytėmis. Vienomis modalinėmis dalelytėmis ką nors tvirtiname (taip) arba neigiame (ne), ko nors klausiame (ar, argi) arba kuo nors abejojame (gal, galbūt), dar kitomis ko nors geidžiame, linkime arba ką nors skatiname (te, tegul, lai). Taigi, mieli absolventai, linkiu nebijoti abejoti, aiškintis, ieškoti ir atrasti. Darydami prielaidas, būkite taktiški ir atsargūs, remkitės tikimybės laipsniais nuo abejonės iki visiško įsitikinimo. Kaip žinote, neretai realybės vertinimas priklauso nuo požiūrio: prireikus keiskite požiūrio poliariškumą iš neigiamo į teigiamą. Jei kas nors atrodys veik ar visiškai neįmanoma, tebūna Jums tai nesunkiai įveikiama.
Antroji grupė – tos dalelytės, kurios paryškina, pastiprina, pabrėžia kalbėtojo žodžių reikšmingumą, emocionalumą, ekspresyvumą, kitaip vadinamos pabrėžiamosiomis, arba stiprinamosiomis, dalelytėmis (tokios kaip gi, net, tik ir pan.). Šias dalelytes vartojame kalbėdami apie ypatingus, išskirtinius ar vienetinius dalykus. Įdomu, kad priklausomai nuo kalbėtojo intencijų, pabrėžiamosios dalelytės gali atlikti ir priešingą – švelninamąją funkciją: pavyzdžiui, į klausimą Ar gali man šį dalyką paaiškinti? galima atsakyti pavartojant dalelytę net: Net nežinau, taip siekiant sušvelninti neigiamą atsakymą, pridengti tikrąją – nežinojimo – poziciją ir būti mandagiems. Taigi, linkiu, kad gyvenime įžvelgtumėte net ir mažiausių dalykų reikšmingumą, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik maži pasiekimai, Jūsų pačių ir aplinkinių būtų vertinami kaip net labai dideli ir prasmingi laimėjimai. Kurkite konstruktyvų santykį su pašnekovu, kai reikia, pabrėžkite savo poziciją, o kai reikia – ją sušvelninkite.
Galiausiai svarbios tokios dalelytės, kuriomis kalbėtojas atspindi savo kalbos struktūrą, pokalbio su pašnekovu kūrimo žingsnius: vienomis dalelytėmis pradedame pokalbį (na, tai ir pan.), kitas siejame su pokalbių plėtojimu, t. y. jomis parodome naujos temos įvedimą arba grįžimą prie ankstesnės temos (štai, va ir kt.), tiksliname ankstesnius pasakymus arba ieškome tikslesnio žodžio norėdami ką nors apibūdinti (ten, dabar, šita ir kt.), galiausiai, dar kitomis dalelytėmis užbaigiame, apibendriname pokalbį (pavyzdžiui, dalelytė na ar sudėtinė dalelytė tai va ir pan.). Tad linkiu, kad būtumėte struktūruoti ir nuoseklūs kalbėtojai, saviti individualiosios gramatikos sudedamųjų dalių kūrėjai, kad gyvenime, kaip ir kalboje, mažos detalės bei akimirkos įneštų įvairiabriaunio turinio ir dėliotųsi į darnią visumą.
Na, o dabar, dėdami studijų pabaigos tašką, keliaukite mažais žingsneliais į sėkmingą ateitį – į žvaigždes!