Filologijos fakultete studentai visuomet aktyviai rinkosi dalyvauti Erasmus+ programoje, norėdami praleisti vieną ar porą semestrų užsienio šalyse. Kilusi COVID-19 pandemija ne vienam sujaukė planus, tad pakalbinome tris studentes apie jų patirtį studijuojant svetur pandemijos metu – kaip į susidariusią situaciją reagavo užsienio šalys ir universitetai?
Išėjimas iš namų Ispanijoje – tik su specialiomis formomis
Antrame kurse rusų ir anglų kalbas studijuojančiai Evelinai Žemeikytei teko atsidurti viename iš pandemijos centrų – ji buvo išvykusi studijuoti į Barselonos universitetą.
Anot studentės, iš pradžių visi galvojo, kad viskas tikrai baigsis ten, kur prasidėjo: „Džiaugiausi, kad išvykau ne į Italiją, o į Ispaniją. Kai situacija pradėjo sparčiai blogėti Madride, ir buvo pradėtos uždarinėti įstaigas, Katalonijoje, kur aš ir buvau, gyvenimas vis dar vyko senu ritmu. Tačiau vėliau atsirado daugiau židinių ir atvejų, jau laukėme, kada universitetas bus uždarytas. Atsimenu, dieną prieš atšaukiant paskaitas pati nusprendžiau neiti į universitetą, nes nesijaučiau saugiai, tada jau buvo valandų klausimas, kada bus paskelbtas karantinas. Gyvenau miesto pakraštyje, kur įsikūręs ir universitetas, tad dar gerokai prieš karantino paskelbimą, kai buvo pranešta apie pirmuosius atvejus, į miesto centrą jau nebevažiavau.
Žinoma, kaip ir Lietuvoje, karantino sąlygos vis griežtėjo. Išeiti iš namų buvo galima tik į parduotuvę ar vaistinę, o pakeliui iš jų saugoti čekį, nes policija galėjo sustabdyti ir prašyti įrodymo, kad žmonės ne šiaip vaikštinėja. Vėliau atsirado ir specialios formos, kurias reikia pildyti išeinant iš namų. Kai buvau Ispanijoje, jos dar buvo neprivalomos, dabar tikslios situacijos nežinau, tačiau žmonės, kurie dirba būtinus darbus turi leidimus, visi kiti iš namų išeiti be priežasties negali.“
Kartu su kitomis studentėmis, su kuriomis ir gyveno, Evelina nutarė, kad svarbu karantino metu išlaikyti ne tik fizinę, bet ir psichologinę sveikatą, tad sumažino skaitomų naujienų kiekį iki minimumo. Pasak jos, visi žinojo, kad reikia likti namie, o skaičių ir kitokių žinių sekimas padėti nelabai galėjo – panikos ir baimės ir taip buvo pakankamai. Be to, dar reikėjo svarstyti ir kitus klausimus – ar pasilikti, ar vykti namo.
„Barselonoje karantino ritmu gyvenau beveik mėnesį, vėliau visgi nutariau grįžti namo. Iš pradžių tikėjausi išlaukti karantino pabaigos ten, bet situacija, rodėsi, prastėjo, tapo neaišku, kada vėliau bus atnaujinti skrydžiai. Kai tik gavau informaciją, kad Erasmus semestrą bus galima užbaigti internetu, pradėjau galvoti apie grįžimą. Grįžimas buvo gana problematiškas, nes būtent tą savaitgalį įvyko paskutinis užsakomasis skrydis iš Ispanijos. Ambasada sakė laukti ir tikėtis, kad galbūt dar vyks papildomų skrydžių, bet praėjus savaitei pradėjau ieškoti kitų būdų. Vienintelis likęs variantas buvo skristi per Minską, aišku, daug kam galėjo atrodyti rizikingas, bet nusprendžiau tiesiog grįžti namo. Sunkiausia buvo laukimo para, kai jau įsigijus bilietus buvo paskelbta apie kelionių per Baltarusiją draudimą ir sprendėsi paskutinių skrydžių likimas. Galų gale skrydis įvyko, Lietuvoje turėjau paruoštą izoliacijos vietą ir grįžau“, – dabar jau ramiai patirtį prisimena studentė.
Tik balandžio pirmomis dienomis buvo paskelbta, kad paskaitos, kaip ir Vilniaus universitete, taip ir Barselonos, visą semestrą vyks tik internetu. Nuo pat universiteto uždarymo viskas vyksta internetu, dėstytojai kelia į sistemą medžiagą, video ir audio paskaitas ir užduotis. Pasak Evelinos, studijos tęsiasi gana sklandžiai – galbūt truputį sunkiau studentams mokytis internetu, nes daug ką reikia išsiaiškinti patiems, o darbų kiekis kartais atrodo kiek didesnis, nei įprastai. Kita vertus, ir dėstytojams šis laikotarpis nelengvas.
Tačiau studentėišlieka optimistiška: „Apskritai galvoju, kad tokiu laikotarpiu labai reikia išlaikyti sveiką protą ir vidinę ramybę. Juk svarbu ne tik išlaukti, bet ir gerai jaustis tame laukime. Anksčiau ar vėliau viskas vis tiek bus gerai.“
Universiteto uždarymą Airijoje studentai atšventė baruose
Neilina Veitaitė, trečio kurso anglų filologijos studentė, pasirinkusi Dublino universitetą, pasakoja, kad Airijoje ilgą laiką viskas buvo ramu – nors ir buvo girdima, kad šalies viduje jau yra keletas koronos atvejų, tačiau niekas pernelyg nesijaudino, turbūt dėl to, jog didžioji dalis žmonių reagavo į tai kaip į paprastą gripo atvejį. Po dienos ar dviejų atėjo žinia, kad užsidarė miesto centre esantis universitetas, kadangi ten jau buvo rastas žmogus užsikrėtęs COVID-19 virusu. Bet net ir šis faktas taip labai neišgąsdino.
„Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė per naktį. Pirmiausia, aš gyvenau su dviem amerikietėmis, kuriuos vidury nakties gavo informaciją, jog prezidentas Trumpas ruošiasi stabdyti visus lėktuvų skrydžius iš Šengeno zonos, todėl jos nusprendė vykti namo jau ryte. Šis įvykis sukėlė gan didžiulę paniką mūsų namuose. Kitą dieną gavau informaciją, kad ir Vilniaus universitetas užsidaro karantinui. Mano artimieji, esantys Lietuvoje, pradėjo be perstojo skambinėti ir kalbinti, jog galbūt tikrai man reikėtų pasvarstyti apie grįžimą namo, tačiau pradžioje buvau kategoriškai nusprendus, jog nevyksiu, nebent tikrai reikės. Dauguma kitų Erasmus+ studentų irgi nesijaudino. Tos pačios dienos vakare gavome laiškus, kad ir mano Dublino universitetas užsidaro karantinui. Nuo to momento prasidėjo sujudimas tarp studentų, ypatingai tarp Erasmus+ studentų, įskaitant ir mane, tačiau, žinoma, buvo ir tokių, kurie džiaugėsi, jog universitetas uždarytas ir nusprendė eiti į miestą atšvęsti“, – studentų elgesį prisimena Neilina.
Pasak jos, nors kamavo daug klausimų, jau kitą dieną buvo išsiųsti laiškai, kad universitetas užsidaro ne tik karantinui, bet ir visam likusiam semestrui, tad mokymasis bus tęsiamas nuotoliniu būdu, o Erasmus+ studentams bus suteiktos visos galimybės atsiskaitymus pateikti nuotoliniu būdu. Taigi sprendimas ar grįžti į Lietuvą tapo kiekvieno asmeniniu reikalu.
Apie grįžimą namo pradėjo svarstyti ir Neilina, tačiau lėktuvų bilietų kainos tikrai nekėlė šypsenos. Taip pat kilo abejonė, ar tai teisingas sprendimas, nes grįžtant būtų kilusi didesnė galimybė užsikrėsti koronavirusu nei liekant Airijoje: „Tačiau tokiu neramu laikotarpiu visada norisi būti namuose, su artimaisiais, ypatingai tada, kai neįsivaizduoji, kokia ateitis laukia. Galiausiai nutariau vykti namo su mintimi, kad greičiausiai grįšiu. Kelionė buvo varginanti, bet laiminga. Parskirdusi namo, praleidau keturiolika dienų izoliacijoje. O šiuo metu mano kasdienybė nėra labai įdomi, turbūt kaip ir daugelio mūsų. Tačiau paskaitos vyksta nuotoliniu būdu bei laukia krūva atsiskaitymų, ir kad nenuobodžiaučiau, daugelį jų jau pradėjau.“
Makaronų krizės Švedija neišvengė, tačiau į pandemiją reaguoja ramiai
Trečiame kurse skandinavistiką (švedų kalbą) studijuojanti Elena Augusta Viktorija Reckevitz pasirinko pavasarį praleisti Stokholmo universitete. Šiuo metu į pandemiją pakankamai švelniai reaguojančiojoje Švedijoje studentė ketina semestrą ir užbaigti.
Elena pasakoja, iš esmės viskas pradėjo keistis tik tada, kai pasikeitė situacija Danijoje ir Norvegijoje. Maždaug prieš mėnesį, kai Danijoje uždarė mokyklas, universitetus, darbovietes, tada įvyko kažkoks sujudimas ir Švedijoje, tačiau ne tiek vyriausybė, kiek patys žmonės pradėjo krutėti: „Apsirgimo atvejų, žinoma, buvo ir Švedijoje, bet čia tikrinami tik tie žmonės, kurie guldomi į ligoninę, taigi statistika labai neaiški. Man asmeniškai buvo neramu dėl to, kad visi matėme kas darosi pasaulyje ir buvo akivaizdu, kad ir Švedijoje yra sergančiųjų, bet niekas nebuvo uždaroma, niekas neatšaukiama. Pastebėjau, kad vis mažiau žmonių ateina į paskaitas. Kadangi lankomumas nebuvo privalomas, tai natūralu, kad žmonės pradėjo galvoti, kaip apsaugoti save ir kitus. Labai aiškiai atsiskleidė skirtingas švedų ir užsieniečių, gyvenančių Švedijoje, požiūris. Švedai taip pasitiki savo valdžia, kad laikosi (daugiau ar mažiau) jų rekomendacijų ir jiems atrodo, kad to pakanka. Tuo tarpu užsieniečiai labiau domisi tuo, kas vyksta kitose šalyse ir yra labiau įsibaiminę. Galiausiai ir Stokholmo universitetas padarė paskaitas nuotoliniu būdu, tačiau iš pradžių buvo tikimasi, kad tik savaitei, nes „gal situacija pasikeis“. Atrodė keista, kad jie taip galvoja, nes net nedaro jokių tyrimų, t. y. net nežino, kiek iš tikrųjų sergančiųjų, bet kalba apie tai, kad situacija gali pagerėti.“
Tad iš pradžių visi buvo gana atsipalaidavę, o gyvenimas vyko kaip visada. Tik balandžio pradžioje situacija kiek surimtėjo, jau pasirodydavo ir vienas kitas žmogus su kauke, maisto prekių parduotuvės ėmėsi priemonių, kad nebūtų susigrūdimų parduotuvėje. Kaip Elena juokauja, buvo ir čia makaronų ir tualetinio popieriaus krizė, bet dabar viskas vėl sugrįžo į senas vėžias.
Tačiau ji teigia, kad tam tikra prasme mato ir racijos švedų taktikoje. Anot jos, švedai daug laiko praleidžia gamtoje arba namie, o ir šiaip yra ganėtinai sveiki, gerai maitinasi, sportuoja, todėl greičiausiai yra tikimasi, kad žmonės prasirgs nesunkiai ir pavyks kaip nors išspręsti šą bėdą nesugriaunant ekonomikos. „Visgi rizikingiausia, manau, yra Stokholme, nes čia žmonės labiau panašūs į bet kokios kitos sostinės žmones, jie mėgsta kavines, draugus ir pan., daug studentų, kurie vis dar jaučiasi nemirtingi ir nelabai rūpinasi kitų sveikata. Bet kitose Švedijos vietose tikrai nėra labai didelis socializacijos poreikis... Viena draugė studijuoja Lunde (prietų Švedijoje), sakė, jog žmonės labai nekalbūs ir uždari, daugiausiai laiko praleidžia savo namuose ir tiek. Švedija labai didelė, o gyventojų, palyginus, nedaug. Štai šiaurėje, pavyzdžiui, virusas labai menkai plinta.“
Pagal valstybės sumanymą, visiems studentams Švedijoje paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, taip pat ir vyresniems mokiniams, o darželiai ir mokyklos dirba, kad nereikėtų dirbantiems tėvams ieškoti, kas galėtų pasaugoti vaikus, nes tuomet yra rizika, kad saugos seneliai. Elena pastebi, kad paskaitos nuotoliniu būdu turi savo pliusų ir minusų, bet reikia laikytis tvirtai ir pozityviai: „Turime galimybę iš naujo įvertinti, kiek visko turėjome ir vis dar turim. Tai pamoka, kad visa tai reikia branginti. Žinoma, neramu, labiausiai dėl tėvų, ilgiuosi namų, užaugau prie ežero ir niekada negyvenau taip toli nuo nesukultūrintos gamtos, bet, kaip sakiau, žinau, kad gyvenime gali būti daug blogiau, todėl tikiu, kad viskas bus gerai. Bus kitaip, bet bus gerai.“
