Dr. Vilius Bartninkas Filologijos fakultete dirba dar visai neseniai. Vos prieš mėnesį jis grįžo iš Kembridžo universiteto, kur apgynė savo daktaro disertaciją apie platonišką religijos sampratą ir Filologijos fakultete pradėjo podoktorantūros studijas. Vilius yra ARKSI jaunesnysis mokslo darbuotojas ir dėsto Klasikinių studijų magistrantams bei TSPMI bakalaurams, tad trumpai pakalbinome šį naują Fakulteto veidą apie jo tyrimus, darbą ir viziją Fakultetui.
– Viliau, ką tirsi savo podoktorantūros studijose?
– Mano „postdoko“ tyrimas yra daktaro disertacijos Kembridže tęsinys. Pastarojoje nagrinėjau, kaip Platonas suvokia tradicinę religiją savo vėlyvuosiuose darbuose, ir teigiau, kad Platonas religijoje pirmiausia ieško moralinio tobulėjimo galimybių, o kartu siekia iš dalies reformuoti kai kuriuos svarbesnius tradicinius dievus, atskleisdamas jų kosmologinę reikšmę. Tolesnis darbas yra pažiūrėti, kokią istorinę įtaką ši koncepcija turėjo Platono Akademijoje. Kaip žinome iš standartinių vadovėlių apie religijos istoriją, Helenistiniu laikotarpiu filosofai pernelyg nesidomėjo tradicine religija. Juos domino kosminiai dievai – planetos ir žvaigždės. Tačiau viename mažai tyrinėtame doksografiniame fragmente Aėtijus raportuoja, kad Ksenokratas, trečiasis Akademijos vadovas, perėmė Platono dievų sampratą, adaptavo ir perdavė stoikams. Be to, Aėtijus užsimena, kokiu maždaug būdu tradicinių dievų reforma įvyko Ksenokrato mokyme. Tai labai intriguojanti žinia, liudijanti, kad tradicinės religijos klausimas buvo svarstomas Akademijoje. Tad mano užduotis yra detaliau atsekti Platono religijos sampratos kaitą jo mokinių darbuose ir parodyti, kodėl Akademijos teologines diskusijas turėtume laikyti tiltu tarp Platono ir stoikų.
– Ar tai, ką tiri, atsispindi ir tavo paskaitose?
– Aš dirbu su klasikinių studijų magistrantais. Šiemet mes detaliai skaitėme centrinius Platono politinės filosofijos kūrinius ir nagrinėjome, kaip jis suvokia skirtingas politinio veikimo formas, kokie pažinimo tipai įgalina žmones būti politiškai nuovokiais, ir kokiais būdais bendruomenė ir įstatymai gali įgyvendinti teisingumą. Ateities planuose yra naujas kursas, kuriame siekčiau su studentais pamatyti, koks nevienalytis yra graikų religingumo reiškinys ir kokias skirtingas intelektualines strategijas graikų filosofai taikė, siekdami suprasti religiją.
– Kokį Fakultetą matai po 5 metų?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi Fakultete esu labai trumpą laiką ir dar nespėjau susipažinti su didesne bendruomenės dalimi. Galiu kalbėti tik apie klasikus. Ilguoju laikotarpiu klasikus norėčiau matyti ne kaip pirmiausia filologų, o kaip tarpdisciplinę bendruomenę, vykdančią literatūros, istorijos, filosofijos, meno ir lingvistikos tyrinėjimus, bendradarbiaujančią tarpusavyje ir savo tyrimų pagrindu siūlančią novatoriškus kursus. Man atrodo, kad jau dabar klasikai natūraliai juda šia linkme, ir ne tik vyresnės kartos mokslininkai. Juk dauguma klasikų doktorantų neįtelpa į vieną sritį, jie rašo darbus, kurie jungia meno ir idėjų istorijos, religijos ir filosofijos, politikos ir istorijos temas.
– O kodėl rekomenduotum būtent klasikos studijas?
– Vienas bičiulis man neseniai sakė, kad „klasikos ilgesys yra tikrovės ilgesys“ – tokių dalykų pažinimo, kurie yra fundamentalūs ir esminiai.