Gal galėtumėte mažiau su lingvistiniais dalykais susidūrusiems paaiškinti: kas yra gramatinimas, kaip suprasti modalinės reikšmės susidarymo procesą?
Disertacijoje tyrinėjau tris lietuvių kalbos veiksmažodžius – gauti, tekti ir reik(ė)ti – iš gramatinimo reiškinio perspektyvos. Tyrimo medžiaga rinkta iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno ir kai kurių senųjų XVI–XVII a. lietuvių kalbos tekstų. Gramatinimu laikomas procesas, kai žodžiai, patekę į tam tikrą kontekstą, išplėtoja gramatines funkcijas ir, laikui bėgant, tampa gramatinių kategorijų – laiko, asmens, nuosakos, modalumo ir kt. – žymikliais. Siekiau išsiaiškinti, kiek iki šiol mažai tyrinėti veiksmažodžiai gauti, tekti ir reik(ė)ti įsitvirtinę kaip modalumo žymikliai, kokie gramatinimo parametrai jiems relevantiški (jei išvis relevantiški) ir kokios semantinės raidos modalinės reikšmės tendencijos. Tyrimas parodė, kad analizuoti veiksmažodžiai tenkina dažnumo ir polifunkciškumo parametrus: dabartinėje lietuvių kalboje reik(ė)ti ir tekti dažnai vartojami kaip modaliniai veiksmažodžiai, o gauti, nors ir dažnai vartojamas, tėra modalinės sistemos periferijoje. Be to, visi trys veiksmažodžiai yra polifunkcionalūs ta prasme, kad gali perteikti ne vieną modalinę reikšmę, bet keletą jų. Vis dėlto gauti, tekti ir reik(ė)ti, kaip ir daugumos Europos kalbų modaliniai veiksmažodžiai, neišsiskiria griežtu sisteminiu struktūrinių požymių rinkiniu, kuris apibrėžtų modalinį jų statusą. Senuosiuose lietuvių kalbos raštuose veiksmažodis reik(ė)ti funkcionuoja kaip modalinis veiksmažodis, taigi jau sugramatintas, o veiksmažodžiai gauti ir tekti retai vartojami modalinėmis reikšmėmis. Laikui bėgant veiksmažodžiai gauti ir tekti tapo sugramatinti, jų modalinių reikšmių susidarymui įtakos turi subjektifikacijos procesas, t. y. kalbėtojo perspektyva, subjektyvus požiūris į sakinio propoziciją.
Kuo Jūsų atlikto tyrimo rezultatai galėtų būti įdomūs ir aktualūs mūsų fakulteto ar net gerokai platesnės akademinės bendruomenės nariams?
Disertacijoje atliktas tyrimas galėtų būti įdomus tuo, kad jame analizuojama kai kurių modalumo raiškos priemonių vartosena ir modalumo sistemos ypatumai senuosiuose lietuvių kalbos raštuose, lyginama su dabartinės lietuvių kalbos modaline sistema. Be to, disertacijoje bandyta aprašyti galimas veiksmažodžių gauti, tekti ir reik(ė)ti semantinės raidos tendencijas. Iki šiol tokio pobūdžio tyrimo nėra. Žinoma, tyrimą reikėtų plėsti, patikrinti disertacijoje iškeltas hipotezes analizuojant gausesnę medžiagą. Visa tai – tolesnių mano mokslinių tyrimų perspektyva.
Jūsų disertacijai vadovavo Anglų filologijos katedros profesorė Aurelija Usonienė. Tačiau disertacijoje nagrinėjote lietuvių kalbos lauką, be to, ją rašėte Lietuvių kalbos katedroje. Toks bendradarbiavimo su vadovu atvejis nėra labai dažnas. Ar nebuvo sunku „susikalbėti“?
Kadangi nuo pat bakalauro studijų laikų itin domėjausi semantika, įvairiomis jos kryptimis bei mokyklomis, norėjau, kad disertacijos tematika (bent iš dalies) taip pat būtų susijusi su šia kalbotyros sritimi. Magistrantūroje, kaip laisvoji klausytoja, turėjau galimybę lankyti semantikos paskaitas, skaitomas profesorės Aurelijos Usonienės. Paskaitos pasirodė įdomios, su semantika susijusių klausimų dėstymas probleminis ir naujoviškas, todėl paprašiau, kad profesorė vadovautų mano disertacijai. Pamažu iš bendravimo ir diskusijų išsikristalizavo idėja disertacijos tyrimui.
Teko girdėti, kad doktorantūros studijų metu disertacijos rašymas nebuvo vienintelė Jūsų veikla, dalyvavote Nacionalinės lituanistikos plėtros projekte „Lietuvių akademinio diskurso tyrinėjimai: autoriaus pozicijos raiška ir turinys“. Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie šį projektą ir jo rezultatus?
Kalbamas projektas vykdytas 2010–2011 m. Jis skirtas iki tol bene netyrinėtai sričiai – lietuvių akademinio diskurso sinchroninei analizei. Tyrimas aktualus tuo, kad paremtas VU Filologijos fakultete sukurta autentiška kalbos duomenų baze, būtent – Lietuvių mokslo kalbos tekstynu (CorALit). Tyrimo rezultatai atskleidė universalias ir specifines lietuvių akademinio diskurso ypatybes. Lietuvių (kaip ir kitų kalbų) mokslinio teksto kūrėjai pateikia ne tik „plikus“ faktus ir informaciją, bet ir vertina jų patikimumą, bando paveikti ir įtikinti klausytoją savo požiūrio teisingumu. Pastebėta, kad akademiniams tekstams būdingas tam tikras rašymo stilius, paremtas įvairių autoriaus pozicijos žymiklių vartojimu: vertinamųjų būdvardžių, įvairių modalumo raiškos priemonių, asmeninių įvardžių. Tiesiogiai mokslinio teksto autorių įvardijantys asmeniniai įvardžiai aš ir mes lietuvių mokslininkų vartojami retai. Tai galbūt galėtų būti siejama su tuo, kad mokslininkai vengia atskleisti pernelyg subjektyvią poziciją. Kita vertus, gali veikti tam tikros „mokslinio teksto kūrimo taisyklės“.
Šio projekto metu atliktas akademinio diskurso tyrimas buvo paremtas VU Filologijos fakultete sukurta autentiška kalbos duomenų baze. Kas tai per duomenų bazė, kokiu principu sukurta ir kokiam tikslui tarnauja?
Filologijos fakultetui glaudžiai bendradarbiaujant su Matematikos ir informatikos fakultetu, sukurtas pirmasis sinchroninis rašytinės lietuvių mokslo kalbos tekstynas Corpus Academicum Lithuanicum (CorALit). Sukaupti publikuoti leidiniai apima 1999–2009 m., moksliniai tekstai suskirstyti į humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų kryptis. Šiuo metu tekstyną sudaro apie 9 mln. žodžių. Viešai prieinamą internetinį tekstyno variantą galima rasti adresu http://coralit.lt/. Tekstynas skirtas kalbininkams, pedagogams, mokiniams, studentams, įvairių sričių mokslininkams, visiems tiems, kuriems reikia greitos ir efektyvios pagalbos siekiant išsiaiškinti kokio termino reikšmę, jo vartosenos kontekstą, junglumo galimybes.
Trečiosios pakopos studijas pasirinkote Filologijos fakultete. Kodėl? Ar nekilo pagunda išvažiuoti į užsienio lingvistikos centrus?
Rinkdamasi trečiosios pakopos studijas net negalvojau apie kitas galimybes. Manyčiau, čia doktorantūros studijos pakankamai kokybiškos, juolab kad yra doktorantų mobilumo fondas, galima susirasti kitokių mokslinių stažuočių finansavimo galimybių. Doktorantui reikia išvykti pasistažuoti į užsienio lingvistikos centrus kalbotyros. Vis dar trūksta (naujausios ir ne tik) lingvistinės literatūros. Be to, užsienio universitetuose yra kur kas daugiau tam tikra tema besidominčių specialistų, kurių konsultacijos be galo vertingos. Man teko stažuotis Kopenhagos (Danija) bei Antverpeno universitetuose (Belgija).
Vedate lietuvių kalbos normos teorijos ir praktikos, kalbotyros įvado ir bendrinės lietuvių kalbos (morfologijos ir sintaksės) seminarus. Kas pačią traukė labiau: mokslinė veikla ar dėstytojavimas?
Mane traukia ir mokslinė, ir pedagoginė veikla. Manyčiau, šios veiklos viena nuo kitos neatsiejamos: džiaugiuosi galėdama pasidalyti savo (nors ir nedidele) patirtimi su studentais. Kita vertus, studentų užduodami klausimai suteikia pagrindą svarstymams ir diskusijoms, o bediskutuojant gali gimti naujų idėjų tolesniems tyrimams.
Kaip vertintumėte lingvistikos padėtį šiandien? Ar lietuvių kalbos tyrimai – dar platus laukas ateities veikloms?
Svarbu, kad jauni tyrėjai gali išvykti pasistažuoti į užsienio lingvistikos centrus, pristatyti savo tyrimų rezultatus užsienio auditorijai, užmegzti kontaktus. Pastaruoju dešimtmečiu kur kas plačiau tapo prieinama lingvistinė literatūra. Minėtinos nuo 2004 m. Salų miestelyje Rokiškio rajone rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos (idėjinis vadovas – VU Filologijos fakulteto profesorius Axelis Holvoetas), kuriose paskaitas skaito žinomi šiuolaikinių lingvistikos mokyklų atstovai iš įvairių pasaulio šalių. Naujausios lingvistinės teorijos bandomos taikyti rengiamose disertacijose ir jau sėkmingai pritaikytos ne vienoje apgintoje. Taip lietuvių kalbos tyrimų rezultatus galima įvertinti platesnių tipologinių tyrimų kontekste. Lingvistikos tyrimų laukas išsiplėtė, nors, be jokios abejonės, dar yra kur plėstis, atlikti detalesnius, autentiška tekstynų medžiaga paremtus tyrimus.
Dėkojame už pokalbį.