Kalbos ateitį bando nuspėti speciali disciplina – lingvistinė prognostika. Tačiau jos dėsniai yra per daug bendri, kad galėtume prisitaikyti savo kalbai, todėl turime patys mąstyti, kas yra mūsų kalbos gyvybės šaltinis, kas ją palaiko nuolat kintančiame pasaulyje ir leidžia jai išlikti. Žinome, kad kalba perteikia informaciją, sukuria bendravimo erdvę, buria žmones į tam tikras grupes, formuoja kolektyvinę sąmonę. Randasi tautos, formuojasi tautinė tapatybė.
Kaip teigia A. Sverdiolas, pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio, tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik remiantis šiais dalykais kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita. Kartu su kolegomis išnagrinėję konceptus KALBA, TAUTA, VALSTYBĖ padarėme išvadą, kad kalbai niekas negresia, kol šios trys grandys sujungtos į vienį: kalba yra tautos bendravimo priemonė, valstybės skiriamasis bruožas, raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą.
Pasirodžius monografijai tokiu pat pavadinimu, vienas veikėjas savo feisbuke pasityčiojo, kad tai esąs nacių šūkis, šiandien nebetinkamas. Putinui užpuolus Ukrainą, ukrainiečiai savo tapatybę taip pat grindžia kalba, sako esantys atskira tauta ir siekia apginti valstybę. Laukiau, kol šis veikėjas už tai ukrainiečius taip pat išvadins naciais, kaip Putinas. Tyla. Kodėl? Gal pagaliau įsiklausė, kad, anot Vydūno, kalba tautai yra tas pat, kas gyvybė žmogaus kūnui. Papročiai, bendravimo būdas, įprastinė buvimo aplinka; istorinė atmintis, pasakos ir dainos, savoji literatūra ir visi kiti menai; peizažas ir klimatas, dangus, žemė, vandenys – tie dalykai formuoja žmogaus galvoseną ir jauseną, sieja jį su kitais savo tautos žmonėmis (V. Zaborskaitė). O valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, negali laisvai gyventi ir kurti tautinės kultūros (J. Girnius). Kalba yra valstybės protas – negalima pamiršti šios, nuo M. Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti (V. Daujotytė). Taigi kalbos ateitis priklauso nuo tautos (ar ji norės vartoti savo kalbą, ar mesis prie svetimos) ir nuo valstybės (ar ji saugos savo kalbos statusą, sudarys sąlygas ją tirti, mokyti(s), studijuoti).
Kuo daugiau bendraujame su kaimynais lenkais, tuo labiau aiškėja, kad, pasitelkdami jų metodologiją ir tyrinėdami savo kalbą, galime pažinti savo tautos mąstyseną, vertybių sistemą. Nepakartojami atradimai slypi detalėse: kas lietuviui yra žemė, kodėl ji Motina, pradžia ir pabaiga, turto matas, kokios žemės spalvos ir kvapas; kaip lietuvis supranta laisvę, kiek jis už ją pasiryžęs paaukoti, kada atsirado šis žodis, o kas tada buvo prieš tai; kodėl lietuviui duona yra šeimos simbolis ir kodėl ji sakralumo nepraranda iki šiol; kas lietuviui yra namai, darbas, vanduo, ugnis, šeima, išmintis, tiesa ir melas, garbė ir t. t. Anot E. Gudavičiaus, kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys. Tokių tyrimų tik pradžia, norėdami pasivyti kaimynus lenkus, savo kalbą tyrinėsime dar ilgus metus, kol sudėliosime lietuvio pasaulėvaizdžio mozaiką. Žinoma, kalbą galima tirti įvairiais būdais ir metodais (tas ir daroma), jų nėra galutinio sąrašo, o kalbos faktų daugybė – tikrai visiems užteks vietos po saule.
Jau girdžiu balsų, kad „globalizacija ir kosmopolitiškumas tuoj sunaikins lietuvių kalbą, išeiviai užmiršta ją, vaikai jau nebemoka lietuviškai, kokia čia lietuviška tapatybė“. Iš tiesų, lazda visada turi du galus. Tikrai ir Lietuvoje yra šeimų, kuriose su vaikais specialiai kalbama angliškai, nes lietuvių kalba neprestižinė, taip, močiutės su savo kai kuriais anūkais nebesusikalba lietuviškai, taip, vienas iš buvusių premjerų siūlė įvesti antrą valstybinę kalbą anglų, tačiau iš kelių faktų negalima daryti apibendrinimų. Mokslininkai pastebi ir priešingų dalykų – kad nestabiliame, permainingame, globalizacijos procesų užvaldytame pasaulyje paradoksaliai stiprėja įsišaknijimo ir tapatumo poreikis (A. Samalavičius). Literatūros tyrinėtoja M. Kučinskaitė analizavo G. Grušaitės, V. Rykštaitės, U. Kaunaitės ir Z. Čepaitės romanus, išleistus 2010–2017 m. Jos pastebėjimu, aiškiai matyti kosmopolitiškumo ir lietuviškos tapatybės sandūra, tačiau labai abejotina, ar įmanoma gimtąją tapatybę ištrinti. Naujausi G. Grušaitės, V. Rykštaitės ir U. Kaunaitės romanai tik patvirtina, kad lietuvis vis dėlto ilgisi savo tėvynės, ją sapnuoja, nori išsaugoti lietuvišką pavardę, o su ja – ir savo šaknis bei istoriją. A. Šliogeris teigia, kad joks mirtingasis ar nemirtingasis negali – nebaudžiamas – nupjauti šaknų, jį siejančių su kosmopolio įsčiomis, ir tik globalizmo ar idealizmo kvailiai gali manyti, kad erinijos miega amžinu miegu ir nemato tų, kurie sako – išeisime ir nebegrįšime, nes mūsų tikroji tėvynė ten, kur mūsų melžiama Aukso Karvė. Taigi svarstyklės dar labiau nusvyra į kalbos teigiamos ateities pusę, nes kalba neišnyks, ji formuoja tapatybę.
Dar vienas įkyrus balsas vis klausia: „O kaip bus su norminimu?“ Mano įsitikinimu, dabar esame standartinės kalbos etape, o standartinės kalbos apibrėžtis aiškiai sako, kad tai kalba, kuriai būdinga kokybė, pastovumas, bendras vartojimas, įtvirtinimas, sunorminimas, tikimas raštui ir kalbėjimui. Taigi normos bus, institucijos, kurios jas įtvirtins, taip pat bus. Žinoma, norma yra sutartinis dalykas, visada galima apie tai diskutuoti, keisti, nusistatyti kitus norminimo principus. Tai nuolatinis procesas. Tik reikia tai daryti ne meluojant (kaip buvo su barsuku), ne žeminant tuos, kurie šį darbą dirba, o rašant argumentuotus straipsnius (turiu mintyje straipsnius apie „įtakoti“ ir „kad su padalyviu“), dalyvaujant diskusijose. Natūralu, kad esama skirtingų požiūrių, kad jie laisvai skleidžiasi čia, Mano Universitete, tačiau išlaikyti kultūros lygį diskutuojant ar rašant straipsnius – būtina. Dėl kalbos ateities. Mūsų visų kalbos.
Jeigu šiandien rankose laikyčiau mokyklos baigimo atestatą, vėl rinkčiausi lingvisto kelią. Kalboje dar tiek neatrastų ir neaprašytų dalykų…