Knygoje susitelkiama ties šiuolaikine lietuvių literatūra, brėžiant jos raidos kontūrus sovietmečiu ir atgautos nepriklausomybės metais. Vienas svarbiausių šios knygos argumentų – lietuvių literatūrą pamatyti iš platesnės perspektyvos. Į knygos teorinių tyrinėjimų laiką patenka artimiausių Rytų ir Vidurio Europos kaimynų (lenkų, čekų, slovakų) literatūros tyrimai, o kultūros ribų refleksija tampa pamatiniu pasakojimo apie literatūros tapsmą būdu, užtikrinančiu literatūrologinio žvilgsnio perkėlimą nuo sistemos prie proceso, nuo abstraktaus neapibrėžtumo prie individualaus stiliaus tyrimų. Knyga skirta literatūros mokslo tyrinėtojams, specialistams, studentams, mokytojams ir visiems, besidomintiems šiuolaikine literatūra.
„XX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais lietuvių menininkų trauka prie (sovietmečiu laisvai prieinamos) klasikinės graikų mitologijos ir filosofijos, prie Oriento religinės patirties, prie kalbos mokslo, etimologijos ir kraštotyros yra nulemta susiklosčiusio poreikio permąstyti ir atkurti savo tapatybę ir intelektualiomis meno interpretacijomis užpildyti dirbtinai suformuotas tuštumas. Ginties pozicija XX amžiaus lietuvių literatūrą ir literatūrologiją uždarė hermetiškos savianalizės kiaute, kuriame fermentavosi psichologiškai motyvuota, tačiau universalios Europos kultūros tuo metu neverifikuojama, sunkiai tikrinama literatūrinės vienišytės atmaina – vienišystės tarp vienišųjų didelės atskirties ir hermetiškos patirties sąlygomis. Sovietinė sienų riba, atkirtusi Lietuvą nuo likusių regiono kaimynų, iš dalies lėmė šią komplikuotą egzistenciją. Tačiau net ir tuo hermetiškos egzistencijos metu, oficialiai nekomunikuojat nei su Vakarų pasauliu, nei su išeivijos diaspora (o neoficialiai, slaptai visgi komunikuojant), lietuvių literatūrai visgi pavyko išgyventi genetinių mutacijų sąlygomis – išgyventi dėl daugybės kompromisų, kurie ištrynė ribos ir kultūrinės tapatybės jauseną.“
