Mieli absolventai, gerbiami dėstytojai, brangūs šeimos nariai ir draugai. Šiandien mes čia susirinkome švęsti ypatingos akimirkos – mūsų brangių studentų universiteto baigimo šventės. Tai diena, kurios jūs visi ilgai laukėte ir dėl kurios sunkiai dirbote. Šiais metais Vilniaus universitetas ir gerbiami mano kolegos dėstytojai suteikė man naują pedagoginį – docentės – vardą. Tad aš esu jiems visiems labai dėkinga ir kartu su jumis švenčiu pergalę. Man yra didelė garbė pasidalinti su jumis šiuo ypatingu momentu.
Pirmiausia, noriu padėkoti jums, mieli absolventai, už jūsų atkaklumą ir darbą. Kiekvienas iš jūsų įdėjo daug pastangų, kad pasiektumėte šį rezultatą, ir tai verta didžiausios pagarbos. Taip pat noriu padėkoti mūsų nuostabiems dėstytojams ir administracijai už jų atsidavimą ir pastangas. Jūsų darbas ir parama padėjo šiems studentams augti ir tobulėti. Galiausiai, dėkoju šeimoms ir draugams, kurie visada buvo šalia, palaikė ir skatino. Jūsų parama yra neparastai brangi.
Per mokslo metus mes visi susidūrėme su iššūkiais ir išmokome daug vertingų pamokų. Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalią patirtį. Kita vertus, ji yra panaši į visų mūsų, nes mes einame tuo pačiu mokslo keliu. Aš įstojau į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos specialybę 1994 metais. Čia įgijau magistro ir daktaro laipsnius ir dėstau Vilniaus universitete „Lotynų kalbą“ ir „Antikinę literatūrą“ jau 24 metus. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane, kaip ir jus, mokė daug lotyniškų sentencijų, panašiai kaip Seneka mokė savo jaunesnį draugą epikūrininką Lucilijų. Filosofas savo laiškus užbaigdavo dovana-sentencija, kurią Lucilijus turėjo tą dieną apmąstyti. Taip buvo mokomi Epikūro mokiniai: pirmiausia kiekvieną dieną apmąstydavo po vieną sentenciją, vėliau buvo mokomi analizuoti traktatus ir knygas, o galiausiai – patys rašyti mokslo veikalus. Taigi lotyniškos sentencijos, kurias ir jūs mokėtės universitete jums leido suvokti mokslo svarbą ir sunkų mokslo kelią.
Ar prisimenate Vilniaus universiteto šūkį: „hinc itur ad astra“ [iš čia kylama į žvaigždes]? Dažnai tas kelias būna sunkus, todėl reikėtų apmąstyti ir kitą mintį: „per aspera ad astra“ [per sunkumus į žvaigždes]. Kai klausiame savęs, kodėl reikia taip sunkiai mokytis, mums gali padėti sentencija: „scientia potentia est“ [mokslas yra galia]. Kai kyla klausimas, kam mes mokomės? Galime atsakyti: „non scholae, sed vitae discimus“ [mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui]. Kai atrodo užduotis yra neįveikiama, mums padeda kita sentencija: „labor omnia vincit“ [darbas nugali viską]. Jei jau netenkame vilties, tada padeda kita sentencija: „ora et labora“ [melskis ir dirbk] ir „nulla dies sine linea“ [nė dienos be eilutės]. Galiausiai mus pradžiugina užbaigtas darbas ir mes galime su džiaugsmu sakyti: „finis coronat opus“ [pabaiga vainikuoja darbą].
Šios sentencijos pabrėžia mokslo vertę, asmeninio tobulėjimo svarbą, sunkų mokymosi kelią. Jūs ne tik universitete, bet ir gyvenime susidursite su naujais iššūkiais ir jums reikės rinktis: priimti juos, kovoti, ar pasiduoti. Seneka Lucilijui rašė: „vivere, Lucili, militare est“ – gyventi, Liucilijau, reiškia kovoti. Kaip reikia kovoti ir laimėti mes galime pasimokyti iš Vilniaus universiteto. Ne veltui universiteto emblemoje pavaizduotas Vytis – ginkluotas raitelis su skydu ir kardu ir ranka, tiesianti knygą.
Jei trumpai apžvelgtume Vilniaus universiteto istoriją, mes matytume, koks sunkus buvo mūsų universiteto kelias. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai 1570 metais įkūrė čia kolegiją, kuriai po aštuonerių metų karalius Steponas Batoras norėjo suteikti tokias pat teises, kokias turėjo universitetai, tačiau LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė šio dokumento. Tad po metų, 1579 m. Steponas Batoras vėl pasirašė privilegiją ir sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą ir taip ši privilegija įgavo teisinę galią. Greitai Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Akademija, pradėjo klestėti. Čia buvo humanitarinių mokslų: filosofijos, teologijos, vėliau teisės ir medicinos fakultetai. Tvirtas klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų mokymasis buvo įdiegtas jau jėzuitų kolegijoje ir tęsiamas Akademijoje. Tad klasikinės filologijos studijos yra viena seniausiai Vilniaus universitete dėstomų specialybių.
Senasis Vilniaus universitetas klestėjo iki 1655 m., kai Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei nukentėjo visa Akademija: buvo sugriauti pagrindiniai Universiteto pastatai, sunaikinta biblioteka, žuvo nemažai dėstytojų ir studentų. Vilniaus akademija pradėjo atsigauti tik po dešimties metų, nors ankstesnės aukštos filologijos mokslo kokybės ilgai dar nepasiekė. 18 amžiaus pradžioje kilo didžiulis maras. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir galiausiai caro Nikolajaus I dekretu 1832 metais buvo uždarytas. Vilnių užėmę lenkai 1919 metais čia atidarė savo universitetą. 1939 metais iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, lietuviams buvo grąžintas ir Viliaus universitetas. Tačiau 1941–1943 m. Vilnių užėmė Vokietija. Tad vėl vyko perversmai, karai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą 1944 metais universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Vilniaus universitetas vėl atgavo savo autonomiją ir vardą.
Visos išorinės negandos: karai, marai, okupacijos, priverstinis universiteto uždarymas nesužlugdė Lietuvos intelektualų ir jų noro atkurti Vilniaus universitetą. Čia visada buvo ugdoma stipri dvasia, valia ir intelektas. Pats universitetas visada veikė Lietuvos kultūros raidą, ugdė Lietuvos elitą, kurio dalis jūs irgi esate. Daugelis žymiausių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir politikos atstovų yra baigę Vilniaus universitetą. Tad ne veltui mūsų universiteto šūkis yra „Hinc itur ad astra“.
Jūs, siekdami bakalauro laipsnio, perėjote nemažą išbandymų kelią. COVID-19 pandemijos metu jums reikėjo baigti gimnazijas ir stoti į universitetą. 2020 metais ši pandemija išplito visame pasaulyje. Lietuva, kaip ir daugelis šalių įvedė karantiną ir socialinio atstumo taisykles. Buvo daug baimės ir panikos. Mokslas nevyko taip sklandžiai kaip anksčiau, ne visi sugebėjo laiku persitvarkyti ir pereiti prie nuotolinio mokymosi. 2021 metais prasidėjo masinė vakcinacija. Tad Covido baimę pakeitė skiepijimo baimė. Visi svarstė, kokia vakcina skiepytis, o gal visai nesiskiepyti. Kai kas atsisakė skiepų, tad reikėjo sugebėti dirbti ne tik nuotoliniu, bet ir hibridiniu būdu. Praėjus šiai negandai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Vėl visus apėmė baimė, kad karas gali pasiekti ir mūsų šalį. Lietuva buvo viena iš aktyviausių Europos Sąjungos šalių, remiančių Ukrainą. 2023 metais atsiradus dirbtinio intelekto panaudojimo galimybėms, buvo svarstoma, ar studentai sugebės savarankiškai dirbti, išugdys kritinį mąstymą ir patys sugebės rašyti darbus, o gal už juos visus rašto darbus atliks Chat GPT. Tačiau visos šios krizės ir iššūkiai buvo įveikti. Šių metų baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai yra neprasteni nei anksčiau, daugelis gavo pačius aukščiausius įvertinimus.
Taigi jūs baigėte sunkų ir prasmingą gyvenimo etapą. Galite pasididžiuoti, kad baigėte patį geriausią Lietuvos universitetą, kuris atvers jums plačias galimybes ieškoti darbo, tęsti studijas čia, arba vykti studijuoti į užsienio universitetus.
Kai buvau studentė, mus motyvuodavo profesorė Eugenija Ulčinaitė garsių žmonių ir Vilniaus universiteto absolventų bei dėstytojų pavyzdžiais. Ji mokė siekti aukštų tikslų ir būti ambicingais. Viena iš iškilių Vilniaus universiteto asmenybių buvo 17 amžiaus poetas, Teologijos fakulteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio poeziją lotyniškai mano kartos klasikai skaitė su profesore E. Ulčinaite.
Sarbievijui buvo suteiktas daktaro laipsnis čia, Vilniaus universitete, 1636 metais liepos mėnesį. Poetas jau buvo išleidęs poezijos rinktinę „Trys lyrikos knygos“ lotyniškai, kurios buvo išverstos į lenkų ir anglų kalbas. Jo knygos antraštinį puslapį puošė Peterio Pauliaus Rubenso piešiniai. 17 amžiuje Oksfordo universitete buvo net atsisakyta skaityti Horacijų, o vietoj garsaus romėnų poeto eilių anglai skaitė Sarbievijaus poeziją. 17 amžiuje Vilniaus universiteto bakalauro, licenciato (dabar vadinamo magistro) ir daktaro diplomų teikimas buvo panašus į dabartinių absolventų diplomų teikimus šv. Jonų bažnyčioje. Į iškilmes atvykdavo aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, o Sarbievijų pasveikinti atvyko ir pats karalius Vladislovas IV, kuris jam įteikė žiedą.
Ilgainiui atsirado net formulė, kurią ištardavo rektorius, suteikdamas daktaro laipsnį. Naujajam daktarui sakydavo: „Priimkite knygą, o su ja ir teisę dėstyti teologiją, priimkite žiedą, kad žinotumėte, jog nuo šiol jūs esate susituokęs su teologija [...] ir apsisiauskite toga – autoriteto, pastovumo, saikingumo, santūrumo ir visokių kitokių dorybių simboliu [...], pakilkite į katedrą, kurią jūs pasiekėte per savo mokslingumą ir išauklėjimą, kad iš jos galėtumėte vykdyti savo pareigą – dėstyti“ („Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“, red. Rolandas Pavilionis, Vilnius, 1994, 61 p.).
Taigi visais laikais aukštasis mokslas buvo didelė vertybė ir didelės pagarbos ženklas. Universitete jūs įgijote ne tik gilesnių specializuotų žinių, bet čia jūs turėjote galimybę siekti asmeninio tobulėjimo. Jūs lavinote kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Auštojo mokslo diplomas jums atveria plačias karjeros galimybes, jūs tampate lyderiais savo srityje. Universiteto studijų užbaigimas yra vienas iš daugelio jūsų gyvenimo etapų. Tad visada siekite naujų iššūkių, nes tik per juos galite atskleisti savo tikrąjį potencialą. Naudokite savo žinias ir įgūdžius, kad padarytumėte teigiamą poveikį savo artimiesiems, Lietuvai ir pasauliui. Būkite drąsūs, kūrybingi ir ambicingi, koks buvo ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Siekite savo tikslų su užsispyrimu ir aistra, nes iš čia kylama į žvaigždes – „hinc itur ad astra“.
Pabaigai, noriu palinkėti jums visiems didžiausios sėkmės. Tegul jūsų kelias bus kupinas džiaugsmo ir nuotykių. Mes didžiuojamės jumis ir laukiame jūsų ateities pasiekimų. Sėkmės jums!
Doc. dr. Jovita Dikmonienė