Paskutinis šiais metais „Beowulfo“ skaitymo seminaras buvo ypatingas: gegužės 28 d. Vilniaus universitete svečiavosi Kalavijo meistrystės mokyklos įkūrėjas Andrius Janionis su kolegomis, kurie su studentais pasidalijo savo žiniomis apie kalavijus ir jų kovos meną.
VU Filologijos fakulteto skandinavistikos ir anglų filologijos studentai šį pavasarį galėjo rinktis naują kursą – „Beowulfo” skaitymo seminarą, skirtą vienam svarbiausių viduramžių literatūros kūrinių, herojiniam anglosaksų epui senąja anglų kalba.
Sukurta, kaip manoma, pirmojoje VIII a. pusėje, ši poema pasakoja apie skandinavų karžygį Beowulfą, išvadavusį nuo pabaisų danų karalystę, vėliau patį tapusį savo genties karaliumi, tačiau žuvusį kovoje su šalį siaubusiu drakonu.
Kadangi kūrinyje itin daug dėmesio skiriama kovų, ginklų ir su jais susijusių papročių aprašymams, kilo sumanymas patiems išbandyti senovinius ginklus ir pasimokyti jais kautis. Vilniuje jau šešerius metus veikia Kalavijo meistrystės mokykla, kurios tikslas yra atkurti autentišką istorinių kovos menų tradiciją pagal išlikusius rašytinius ir archeologinius šaltinius. Mokyklos vadovas Andrius Janionis su kolegomis mielai sutiko pasidalinti savo žiniomis su mūsų studentais.
Pirmasis svarbus dalykas, kurį paaiškino seminaro svečiai, buvo anatominis ir terminologinis skirtumas tarp kardo ir kalavijo: jei ginklo forma tiesi, tai yra kalavijas, o jeigu lenkta – kardas. Tai labai svarbu žinoti visiems viduramžių kultūros ir su ja susijusios literatūros studentams bei vertėjams, nes lenktas husariškas kardas Europoje išpopuliarėjo tik XVII a., o visuose viduramžių tekstuose, pavyzdžiui, islandų sagose, anglosaksų „Beowulfe“ ar senovės vokiečių „Nybelugų giesmėje“, taip pat J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdove“ iš tiesų kalbama apie kalavijus.
Kaip studentams papasakojo Andrius Janionis, kalavijas yra ypatingai senas ginklas, nepertraukiamai naudotas Europoje maždaug tūkstantį metų. Nors gali pasirodyti, kad kautis juo yra paprasta, tikri kalavijo meistrai nuolat tobulinasi, siekdami visus kovos judesius atlikti kuo tiksliau ir techniškiau.
„Beowulfo“ studentus kalavijo mokyklos treneriai visą vakarą mokė autentiškų kovos su kalaviju ir mažuoju skydu bakleriu judesių. Kadangi fechtavimo kalavijais vadovėlių iš „Beowulfo“ laikų nėra išlikę, remtasi seniausiu istoriniu šaltiniu, vadinamuoju Valpurgijos rankraščiu, datuojamu apie 1300 m. Manoma, kad jame atsispindinti kovos tradicija gali būti panaši į tai, kaip kalavijais kovėsi senovės anglai ar skandinavai. Vienoje rankoje laikant kalaviją, kitoje baklerį, abu ginklai judėjo kaip vieninga sistema, sauganti karį nuo priešo kirčių ir leidžianti labai tiksliai pataikyti į priešininko gynybos spragas.
Visų svarbiausia, kad kaunantis kalaviju ugdomos ne vien fizinės jėgos. Kalavijo menas – tai ir laisvės, drąsos, susikaupimo ir ryžto pamokos, vėliau nejučia pritaikomos kasdieniniame gyvenime. Džiugu, kad ir mūsų studentai kalavijo meistrų dėka galėjo patys nors trumpai prie viso to prisiliesti.
Kalavijo meistrystės mokykla kartu su keliais kitais Lietuvoje veikiančiais istorinio fechtavimo klubais priklauso Istorinių Europos kovos menų (IEKM, angl. HEMA) judėjimui, vienijančiam tūkstančius entuziastų įvairiose Europos šalyse. Norintiems susipažinti su šiuo judėjimu ir galbūt į jį įsilieti, reikėtų sekti informaciją apie renginius internete iekm.lt.
Rūta Zukienė, VU Skandinavistikos centras
