Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Vieną šių metų rugpjūčio savaitę Vilniaus universitete kai kas buvo kitaip. Skirtumas subtilus, iš pradžių nė nepastebėtumei. Auditorijose, kaip paprastai, vyko paskaitos, kiemuose vaikštinėjo ekskursantai, koridoriuose šurmuliavo bičiulių rateliai… Bet gerai įsiklausęs pagalvotum, kad nusikėlei atgal į jėzuitų laikus: visa tai vyko lotynų kalba, kuri buvo gyva, spontaniška, nesurepetuota. Kaip ji čia atsirado?
Ogi į Vilnių atvyko Thalia – tarptautinis lotynų ir senovės graikų kalbų teatro festivalis, kas dvejus metus rengiamas skirtingose šalyse. 2022 metais jis vyko Italijoje, Vičencoje, o šiemet, rugpjūčio 5-10 dienomis, bendradarbiaujant Klasikų asociacijai, Vilniaus universitetui ir Italijoje įsikūrusiai švietimo įstaigai Schola Humanistica, atkeliavo į Vilnių. Thalia čia tikrai nepasijuto svetima – ne veltui sakoma, kad esame tarsi Šiaurės Europos Italija, be to, juk Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo lotynų kalba šimtmečius buvo lingua franca, kuria vykdavo ir paskaitos, ir teatro pasirodymai. O dabar, po daugybės metų pertraukos, ji čia vėl suskambo gyvai.
Festivalio proga į Vilnių suplūdo Antikos mylėtojai iš viso pasaulio: iš Italijos, Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, netgi JAV ir Meksikos. Nerašyta dalyvių taisyklė – tarpusavyje bendrauti tik lotyniškai arba senovės graikų kalba. Ir bendravo jie nesivaržydami, patvirtindami, kad dabar vyksta tikras klasikinių kalbų renesansas. Jau ne vienoje Europos šalyje buriasi grupelės entuziastų, besimokančių ne tik skaityti, bet ir šnekėtis šiomis kalbomis. Thalia – tai vienas iš aibės tarptautinių renginių, apjungiančių šios plačiai pasklidusios bendruomenės narius.
Programą sudarė dvi dalys: pats spektaklių konkursas ir paskaitos bei seminarai. Nuo pirmadienio iki šeštadienio dėstytojai iš daugybės Europos universitetų skaitė paskaitas įvairiausiomis Antikos, Viduramžių ir Renesanso temomis: apie dramaturgiją, epigrafiją, metriką, epistolografiją, gyvąją lotynų kalbą ir ne tik. Pavyzdžiui, tarp temų buvo ir Dantės pragaras, ir eilėraščiai romėniškuose antkapiuose, ir Ovidijaus priėmimas Bizantijoje. Seminaruose dalyviai mokėsi rašyti lotyniškas istorijas, nagrinėjo antikinio metro subtilybes. Netrūko ir kitokių įdomybių, antai pirmojo filmo, pastatyto senovės graikų kalba pagal Aristofano „Varles“, peržiūra ir diskusijos su beveik visa kūrėjų komanda. Bet žinoma, pagrindinė atrakcija – tai fabulae scaenicae, t. y. spektakliai.
Spektaklių konkurse dėl auksinės karūnos varžėsi keturios trupės: dvi lietuvių, viena iš Belgijos ir kita iš Italijos. Pjesės parašytos pačių dalyvių ir apjungtos viena bendra tema: metamorfozėmis, kitaip tariant, kismu. Žiūrovams teko susipažinti su sulotynintais liaudies pasakų veikėjais (ar žinojote, kad lotyniškai „pagrandukas” yra crustulius?), su mitiniu Lietuvos įkūrėju Palemonu, dionisiško siuto apimta Agave ir pačiu Jupiteriu. Spektakliai vyko du vakarus istorinėje Vilniaus universiteto Teatro salėje, kurioje XVII ir XVIII amžiais lotyniški vaidinimai būdavo rengiami kasmet – tai buvo jėzuitiško universiteto tradicija. Taigi, nihil novi sub sole.
Klasikų asociacijai atstovavo klasikinės filologijos bakalauro studentų įkurta trupė Theatrum classicum Vilnense. Jos suvaidinta pjesė „Palemonas pas Hiperborėjus“ – laisva romėniškos Lietuvos kilmės mito interpretacija. Rezultatas nenuvylė: buvo iškovota sidabrinė karūna ir apdovanojimas už geriausią antraplanį aktorių. Theatrum classicum tęsia savo veiklą ir šiemet – renka medžiagą naujai pjesei, kuri bus pristatyta sekančiame Thalia festivalyje, vyksiančiame po dviejų metų Portugalijoje.
Šio festivalio dalyviai ir rengėjai yra didelės tarptautinės bendruomenės nariai. Tai yra išties marga šeimynėlė: studentai, akademikai ir visokie savamoksliai klasikinių kalbų mėgėjai. Kiekvienais metais jie susitikinėja kongresuose, vasaros stovyklose, nuotoliniuose kursuose, kartu puoselėdami klasikinę kultūrą ir gyvąją lotynų kalbą. Daugumai tai yra kur kas daugiau negu vien laisvalaikio užsiėmimas. Šiuolaikiniai lotynakalbiai yra tikri romantikai: jie ilgisi tų laikų, kada Europa dar palaikė tiesioginį ryšį su savo antikinėmis ištakomis, kai išsilavinęs žmogus be vertimų galėdavo skaityti klasikinius autorius ir megzti su jais pokalbį tiesiogiai.
Puikus pavyzdys: humanizmo pradininkas Frančeskas Petrarka. Atradęs Cicerono asmeninių laiškų archyvą ir pažinęs po didžio oratoriaus kauke slypintį paprastą žmogų jis taip nusivylė, kad šiam parašė net du piktus laiškus juos abu jungusia lotynų kalba. Ir kas, kad juodu skyrė virš tūkstančio metų? Petrarkai Ciceronas buvo toks pat gyvas, kaip bet kuris kitas bičiulis. Visi mes mylime klasikinį pasaulį, visi juo grožimės iš tolo, bet retas kas drįsta taip arti prie jo prisiliesti, taip giliai į jį pasinerti. Šiuolaikiniai gyvosios lotynų ir senovės graikų kalbos puoselėtojai, kaip pats Petrarka, to ir siekia. Jiems Antika nėra muziejinė vertybė, į kurią reikia žiūrėti atsargiai pro stiklą. Jiems tai yra pats gyvenimas.
Šių metų Thalia buvo proga ir mums Vilniuje susidurti su šitokiu požiūriu į Antiką. Tai buvo ypatinga patirtis visiems, bet ypač klasikinės filologijos studentams, kurie ir spektaklių konkurse varžėsi, ir paskaitose dalyvavo, ir paskui vakarais tęsdavo diskusijas su lotynistais. Nors festivalis jau prieš du mėnesius ūžė ir praūžė, jo atgarsiai tebeskamba universiteto koridoriuose. Gyvosios antikinės kalbos, ilgą laiką čia laikytos kone mistišku dalyku, mums tapo realybe. Thalia buvo puikus pavyzdys, kaip galėtų būti – dabar belieka šį idealą įgyvendinti. Greitai Vilniaus universitete lotynų ir senovės graikų kalba skambės kasdien.