Elīza Paula Graudiņa prie Baltojo tilto Vilniuje. Nuotrauka – Veslavos Sidaravičienės
Elīza Paula Graudiņa puikiai kalba lietuviškai ir Vilniaus universitete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūroje. Mergina prisipažįsta niekada nemaniusi, kad lietuvių kalba taps tokia svarbia jos gyvenimo dalimi. „Kai rinkausi studijas, apie lietuvių kalbą net negalvojau – iš pradžių man nepatiko, kaip ji skamba. Planavau gilintis į latvių kalbą ir kultūrą“, – prisimena Elīza.
Viskas pasikeitė po lemtingo susitikimo su Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovu Edmundu Trumpa ir vasaros kursų Lietuvoje – dabar Elīza studijuoja Vilniuje ir ruošiasi rašyti magistro darbą, kuriame analizuos Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ adaptacijas Lietuvos ir Latvijos teatro scenose.
Studijų pradžia Latvijos universitete
E. P. Graudiņa lietuvių kalbos mokytis pradėjo studijuodama baltų filologijos bakalauro programą Latvijos universitete. „Pirmaisiais metais lietuvių kalbos seminarai yra privalomi visiems studentams, tačiau vėliau galima rinktis, ar tęsti šias studijas. Aš nusprendžiau gilinti lietuvių kalbos žinias“, – sako Elīza.
Kad patobulintų kalbos įgūdžius, ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lietuvių kalbos vasaros kursuose, tačiau mokymasis nuotoliniu būdu tapo tikru iššūkiu. „Visą vasarą mokytis prie kompiuterio nebuvo lengva, tačiau tai padėjo man išlaikyti ryšį su lietuvių kalba ir išmokti naujų dalykų“, – pasakoja ji.
Vėliau Elīza išbandė lietuvių kalbos vasaros kursus Vilniaus universitete. Iš pradžių ją gąsdino tai, kad pateko į aukštesnio lygio grupę, nes jos kalbos įgūdžiai atrodė per menki. „Maniau, kad sugebu pasakyti vos kelis sakinius, kurių reikėjo universiteto egzaminui. Tačiau kursuose supratau, kad galiu daug daugiau“, – sako Elīza.
Esminis lūžis įvyko vieną vakarą, kai ji apsilankė svečiuose pas lietuvius. „Ten buvo kelios merginos, mokančios latviškai, bet didžioji dalis svečių kalbėjo tik lietuviškai. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bendrauti. Tada ir suvokiau – aš iš tikrųjų galiu kalbėti lietuviškai“, – prisimena ji.
Meilę lietuvių kalbai skatino ir Lituanistikos centro vadovo E. Trumpos organizuojamos vertimų dirbtuvės. „Į Rygą iš Lietuvos atvykdavo įvairių poetų ir prozininkų. Kai aš dalyvavau, buvo atvykę Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Dirbtuvėse studentai kartu su rašytojais verčia tekstus ir garsiai skaito išverstas dalis. Kadangi man patogiau vertimus paruošti iš anksto, tai dažniausiai dirbdavau namuose ir tik vėliau aptardavau su autoriais. Buvo pakviesta ir profesionali vertėja, kuri padėdavo iškilus sudėtingiems klausimams“, – pasakoja Elīza ir prisipažįsta, kad norėtų versti daugiau grožinės literatūros.
Mergina neapsiribojo vien dalyvavimu lietuvių kalbos vasaros kursuose – ji juose ir dėstė. „Praėjusią vasarą dalyvavau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vasaros kursuose kaip studentė. Norėjau prieš studijas sustiprinti savo gramatikos žinias ir viską pasikartoti. Tačiau žiemą instituto organizatoriai pasiūlė grįžti dar kartą – šįkart ne tik kaip studentei, bet ir kaip mokytojai“, – pasakoja Elīza.
Literatūros skaitymo pamokas mergina vedė kartu su instituto doktorantu. Šiais metais ji imasi šios užduoties savarankiškai, nors pripažįsta, kad vis dar jaučia jaudulį: „Labiausiai nerimauju dėl klausimų apie kirčiavimą.“
Nors niekada neplanavo tapti mokytoja, ši patirtis atvėrė naujų galimybių. „Niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja, tačiau dabar dėstyti lietuvių kalbą atrodo kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, latvių“, – sako Elīza.
„Pasirinkau bakalauro ir magistro darbų temas, susijusias su lietuvių kalba“
E. P. Graudiņa savo bakalauro darbą paskyrė lietuvių literatūros vertimų į latvių kalbą 2008–2022 m. laikotarpiu analizei. „Pirmojoje darbo dalyje apžvelgiau įvairių žanrų lietuvių literatūros vertimus, o antrojoje lyginau penkių autorių kūrinių recepciją Latvijoje ir Lietuvoje“, – pasakoja ji.
Analizei Elīza pasirinko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Pasirinkimą lėmė šių knygų apdovanojimai ir populiarumas.
„Tyrimo metu pastebėjau daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau skirtumai dažniausiai susiję su istorinių romanų recepcija. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie „Silva rerum“ kyla diskusijų, ar tai populiarioji, ar grožinė literatūra. Latvijoje tokio klausimo nėra – populiarioji literatūra čia vis tiek laikoma grožine“, – pažymi Elīza.
Ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai daugiau dėmesio skiria istorinių detalių tikslumui, tuo tarpu Latvijoje tokios smulkmenos nėra laikomos esminėmis. „Tai nėra mūsų istorija, tad mes dažniau skaitome kūrinius kaip grožinę literatūrą“, – teigia ji.
Įdomių skirtumų atsiskleidė ir analizuojant „Sibiro haiku“ recepciją: „Vienas lietuvių recenzentas kritikavo komikso formatą, tvirtindamas, kad jis perimtas iš kitų kultūrų ir netinkamas tokioms skaudžioms istorinėms temoms perteikti. Tuo tarpu Latvijoje komikso formatas buvo priimtas palankiai ir tokių diskusijų nekilo.“
Magistrantūroje Elīza planuoja tęsti „Sibiro haiku“ tyrimus, tačiau šįkart gilinsis į knygos adaptacijas teatrui. „Šiuo metu planuoju rašyti darbą apie „Sibiro haiku“ pastatymus Lietuvoje ir Latvijoje analizuodama juos intermedialumo požiūriu. Domėsiuosi, kaip grafinis romanas virsta scenarijumi, kaip pereinama nuo vizualumo prie teksto ir kaip galiausiai šis tekstas tampa spektakliu“, – pasakoja ji.
Šiuo metu abu spektakliai jau rodomi Lietuvos ir Latvijos teatruose, o Elīza ketina analizuoti jų įrašus. „Latvijoje įrašų gauti sudėtingiau, nes spektaklis dar tik pradėtas rodyti. Tačiau organizatoriai pažadėjo bent trumpam atsiųsti įrašą, kad mano darbo vadovė galėtų susipažinti su medžiaga“, – sako ji.
Laisvalaikiu Elīza dainuoja Vilniaus universiteto chore „Gaudeamus“. „Vos atvykusi nusprendžiau stoti į chorą – tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Su choru koncertavome Liepojoje, ir man buvo smagu, kad puikiai supratau tiek lietuvius, tiek latvius. Vieną kartą latvė manęs net paklausė, ar moku kalbėti latviškai. Tai buvo labai linksma, nes esu latvė! Bet, žinoma, malonu“, – juokiasi mergina.
Dėl ateities planų Elīza dar nėra apsisprendusi. „Svarstau apie absolventų praktiką – tai galimybė po studijų išvykti į užsienį ir dėstyti lietuvių kalbą. Kas žino, galbūt tapsiu lietuvių kalbos mokytoja Urugvajuje“, – šypsosi ji.
Kita vertus, Elīzai artimas ir akademinis kelias: „Latvijoje dirbu Literatūros, tautosakos ir meno institute asistente. Galėčiau tęsti mokslinę veiklą, svarstyti apie doktorantūros studijas, galbūt net Lietuvoje.“
Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra užbaigia penkių straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.