Mieli studentai!
Galbūt šiuo jūsų gyvenimo etapu tai paskutinis kartas, kai į jus kreipiamasi STUDENTAI. Bet diplomas dar negautas, taigi, mieli studentai, lectio ultima – paskutinė šių mokslo metų paskaita.
Pasirinkau temą Kalba ir Vilniaus universiteto žmogaus tapatybė. Tema plati, tad apimsiu vos kelis aspektus. Kai kuriems iš jūsų galbūt kai kas bus girdėta, bet repetitio est mater studiorum – kartojimas – mokymosi motina.
Kažkur teko skaityti, kad imperatorius Karolis Didysis yra pasakęs: mokėti antrą kalbą – reiškia turėti antrą sielą. Galėčiau perfrazuoti ir pasakyti, kad mokėti antrą kalbą – tai turėti dar vieną tapatybę. O mes, filologai, tikrai mokame daug kalbų. Vadinasi, turime tarsi kelias sielas, mūsų tapatybė yra lyg mozaika.
Kaipgi suprantama, kas yra tapatybė? Garsus sociologas Anthonys Giddensas teigia, kad – „tai žmonių nuomonė apie pačius save ir sau prasmingus dalykus“. O Leonidas Donskis mintį tarsi pratęsia sakydamas, kad tapatybė yra „identifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia“. Lingvistas Johnas Edwardsas priduria: „tapatybė yra mūsų kaip individų ir kaip grupės narių – savivoka, taip pat ir išraiška to, kaip kiti mus suvokia.“ Paprastai tariant, tapatybė yra portretas, kurį mes pateikiame pasauliui, ir kurį pasaulis mato žiūrėdamas į mus. Tapatybė yra ir mūsų unikalumas – tai asmeninė tapatybė, ir mūsų bendrumas su tam tikra grupe, vienodumas su jos nariais. Tai mūsų – kolektyvinė, socialinė tapatybė. Universitetas, be abejo, siekia ugdyti kiekvieno studento asmeninę tapatybę, padeda jai atsiskleisti, tačiau universitetas ir susieja mus – studentus, dėstytojus, visus kitus darbuotojus – kolektyviniu matmeniu, kuris žymi, kad mes visi esame tam tikrais požymiais – vertybių, tikslų, patirties – ir tokie patys. Kiti – ne Vilniaus universiteto žmonės – su mumis sieja tam tikrus elgsenos, taip pat ir kalbėsenos lūkesčius.
Anksčiau buvo manoma, kad žmogus turi vieną tapatybę, kuri yra visiškai pastovi, t. y. konstanta. Tačiau dabar mokslininkai sutaria, kad tapatybė yra taki, kad žmogus turi ją ne vieną, o kelias, tos tapatybės kinta nelygu socialinis kontekstas, nelygu laikas. Taigi tapatybė nėra duotybė, ji yra konstruojama ir perkonstruojama. Turime ne ieškoti savęs, o nuolat sąmoningai kurti – ir kalba taip pat. Nes tapatybė yra ir simbolinis mūsų kapitalas, kitaip tariant, iš to, kaip save pateikiame, sulaukiame ir grąžos: tam tikro prestižo, visuomenės nuomonės.
Turime daugybę priemonių, kuriomis galime pateikti savo portretą pasauliui, kuriomis pasisakome, kas esame. Tai ir drabužiai, šukuosena, papuošalai, tai ir mūsų elgesys, mūsų santykiai, mūsų pomėgiai, mūsų namai ir daug kitų dalykų. Tačiau itin svarbus įrankis tapatybei atskleisti yra kalba. Taigi kalba sujungia mus kaip vienodus, bet kalba ir atskiria, žymi mus kaip unikalius. Lingvistas Johnas Josephas teigia, kad savo tapatybę kuriame pirmiausia kalbos priemonėmis prisiskirdami tam tikras etiketes ir kategorijas, kad sau ir kitiems parodytume, su kuria grupe tapatinamės, be to, mes kalbame tam tikra maniera ir taip pasisakome, kas esame. O kiti, visa tai girdėdami, matydami, sutapatina mus su tam tikra grupe. Taip ir Vilniaus universiteto žmonės kuria savo tapatybę, yra atpažįstami kitų.
Visus studijų metus jūs mokėtės pažinti, perprasti ir valdyti vieną galingiausių įrankių – kalbą ar kelias kalbas. Mes, filologai, puikiai suprantame, kokia turtinga kiekvienos kalbos raiška: čia rasime priemonių, reikalingų aukščiausiu stiliumi kalbant ar rašant apie pačius kilniausius dalykus, čia rasime ir neutralios raiškos išteklių, reikalingų bet kuriame kontekste, bet yra ir familiarių priemonių, kurios irgi yra reikalingos, esama jų ir vulgarių. Taigi egzistuoja didžiulė aprėptis įvairių stiliaus priemonių, kurias mes, filologai, puikiai pažįstame, gebėtume tinkamai vartoti, jei prireiktų ar norėtume. Bet nebūtinai vartojame, nes ne visos tos priemonės reikalingos mūsų tapatybei atskleisti. Tačiau universiteto tapatybės žmogus visada geba rinktis stilius nelygu situacija, o prireikus – tuos stilius kaitalioti. Kalbant apie stilių kaitą svarbūs trys dalykai:
- Stiliaus konvergencija – kitaip tariant, tai kalbinis prisitaikymas prie grupės, kurioje esi, arba prie konkretaus pašnekovo. Manyčiau, kad tai labai svarbu Vilniaus universiteto tapatybės žmogui. Mokėti prisitaikyti prie kalbėtojo. Parodyti jam pagarbą. Nesvarbu, kokio socialinio statuso, amžiaus, lyties, rasės ar kitų požymių yra žmogus. Mums svarbu savo kalbėjimo ar rašymo stiliumi parodyti, kad jis gerbiamas, kad nėra jokių prielaidų jam jaustis menkesniam. Mes, Vilniaus universiteto žmonės, siekdami stiliaus konvergencijos turėtumėme visada prisiminti ir lingvistės Robinos Lakoff suformuluotus mandagumo principus:
- Neprimesk savo nuomonės, t. y. išklausyk kitą žmogų, leisk jam išdėstyti savo poziciją, o tada pateik savo argumentų, tačiau, jeigu jie yra silpnesni nei pašnekovo, gebėk tai suprasti.
- Suteik pašnekovui galimybę rinktis: parodyk, kad žmogus ir jo nuomonė yra vertinami; nedaryk pašnekovui spaudimo.
- Leisk pašnekovui jaustis gerai: veik ir kalbėk taip, kad parodytum, jog esate lygiaverčiai.
Taip pat, manau, kad universiteto bendruomenės nario tapatybė per kalbą yra glaudžiai susijusi su Paul Grice bendradarbiavimo principais. Priminsiu:
- Kokybės maksima: nesakyk to, ką manai esant neteisinga arba ko negali įrodyti.
- Kiekybės maksima: pateik informacijos tiek, kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau. Nedaugiažodžiauk, nedominuok, kiti irgi turi ką pasakyti.
- Tinkamumo / svarbumo maksima: tavo indėlis į pokalbį turi būti svarus, pasakymai negali būti atsitiktiniai.
- Aiškumo maksima: mintis turi būti skaidri, kad pašnekovas ją suprastų taip, kaip norime.
Šiuo atveju vis dar kalbėjau apie stiliaus konvergenciją, prisitaikymą kalba prie kitų.
Tačiau visi puikiai žinome, kad gyvenimas yra ne vien mandagumo ar bendradarbiavimo taisyklėmis grįstas. Bus pašnekovų, kurie rinksis žemųjų stilių raišką, galbūt stengsis sumenkinti mus ar greta esančius. Tačiau mes, Universiteto žmonės, negalime sau leisti prarasti savo tapatybės, pereiti prie abejotinos, mus pačius žeidžiančios minčių raiškos. Tuomet turėtume pasirinkti jau ne stiliaus konvergenciją, o kitas dvi strategijas: savo stiliaus išlaikymo ar net visiškos stiliaus divergencijos. Taip sustiprinsime savo tapatybę ir pabrėšime, kad skiriamės nuo tam tikros grupės ar atskirų piktavalių kalbėtojų. Taip išlaikysime savo orumą, savo tapatybę nepažeistą.
Visus studijų metus kūrėte savo – Vilniaus universiteto žmogaus – tapatybę. O kadangi esame Filologijos fakultetas, kūrėte ją ir įvairiomis kalbomis, kurias mokėtės pažinti, perprasti, vartoti. Neabejoju, kad tai pavyko. Tačiau universiteto žmogus visada turi prisiminti ir tai, kad mes, filologai, privalome padėti ir kitiems kalba atskleisti jų tapatybes. Jūs išeinate dirbti įvairius darbus, susijusius su kalba. Tad mokytojai, redaktoriai, vertėjai, kritikai, tie, kurie dirbsite kūrybinėse industrijose, visi, kurių kelių nepaminėjau,
- pirmiausia savo raiška būkite kultūringo kalbėjimo pavyzdys, padėkite kitiems suprasti, kokios svarbios ir galingos yra kalbos priemonės skirtinguose kontekstuose, padėkite suvokti, kad kalba kaip veidrodis atskleidžia tai, koks esi;
- leiskite autoriams kurti savo tapatybę, neniveliuokite jos, padėkite tai tapatybei atsiskleisti;
- žaiskite kalba, atskleiskite ne tik savo, bet ir kalbos kūrybines galias, auginkite kalbą, plėtokite jos galimybes, smalsiai naršykite raiškos išteklių podėlius, naudokitės jais, kad atskleistumėte ir pačios kalbos tapatybę;
- kalbos priemonėmis kurkite savo tapatybę tokią, kad pateisintumėte suvokimą, jog universitetas ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą. Primenu, kad savo kilme šis žodis reiškia geriausias, rinktinis. Dar pridėčiau, kad elitas – tai dvasios aristokratai, o aristokratas – tai pirmiausia yra kilnus žmogus, kuris gyvena ne dėl savęs, bet su kitais ir dėl kitų.
Na, metas artėti prie pabaigos, vadinasi, prie linkėjimų. Jiems išsakyti pasirinkau profesoriaus Michaelio Bambergo 3 tapatybės modelio dimensijas.
- pastovumas pokyčiai; tai diachroninė dimensija. Abejonių nekyla, kad kiekvienas iš mūsų gyvenimo kelyje patirsime tapatybė pokyčių. Ir turime gebėti juos konstruktyviai suvokti. Bet noriu palinkėti, kad jūsų tapatybėje vis dėlto išliktų pastovus Vilniaus universiteto bendruomenės nario tapatybės dėmuo, kuris visada padėtų į koherentišką visumą susieti praeitį, dabartį ir ateitį, padėtų išlaikyti esmines vertybes, su kuriomis siejamas universitetas, pagaliau – padėtų pasirinkti kalbėjimo būdą.
- vienodumas skirtingumas. Tai sinchroninė tapatybės dimensija, kuri atspindi, ką konkrečiu metu žmogus mato kaip tokį patį kaip jis, o ką – kitokį. Šiuo požiūriu noriu palinkėti, kad gebėtumėte atsirinkti, su kuo norite būti vienodi, o nuo ko norite atsiriboti. Ir tokios sprendimo indikatorius taip pat gali būti kalbinė raiška.
- veiksnumas pasyvumas. Tai yra kontinuumas. Jei pasirenkamas pasyvumas, žmogus konstruoja savo tapatybę kaip menkai tegalinčio imtis prasmingų veiksmų, turinčio mažiau atsakomybės. Toks žmogus mato save labiau kaip auką, nes jo mąstymo kryptis iš pasaulio į žmogų, o mąstoma taip: aš nieko negaliu padaryti, pasaulis man nedraugiškas. Tai nėra universiteto absolvento tapatybės kryptis. Universiteto žmogus renkasi kryptį nuo žmogaus į pasaulį, t. y. turime konstruoti savo tapatybę kaip aktyvaus kūrėjo, turime būti stiprūs, prisiimti, kaip teigia Bambergas, herojiškojo aš vaidmenį. Ir ne vien dėl savęs, bet ir dėl greta esančių, dėl bendruomenės, dėl visuomenės. Tai Vilniaus universiteto absolvento tapatybės kryptis.
Taigi sveikinu visus, dedančius tašką šiuo mokslo etapu. Linkiu jums visiems išlaikyti Vilniaus universiteto žmogaus tapatybę! Kuo geriausios kloties!