|
|
Manar Hammad Šios prancūzų semiotiko, žymaus architektūros tyrinėtojo Manaro Hammado studijos objektas – Vilniaus universiteto erdvė. Semiotiškai analizuojamas sinkretinis korpusas (pastatai, techniniai planai, projektai), aptariami socialiniai atlikėjai (dėstytojai, studentai, techniniai darbuotojai) ir gamtinės aplinkos atlikėjai (šaltis, ugnis, darganos, senėjimas), atskleidžiama, kaip jų sąveika su vietove kuria prasmę. Pasak šios knygos vertėjo iš prancūzų kalbos ir pratarmės autoriaus, VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesoriaus habil. dr. Kęstučio Nastopkos, susitikęs su A. J. Greimu 1971 m. Urbino semiotikos stovykloje, M. Hammadas užsimojo kurti erdvės semiotiką: „Greimas šio sumanymo nesuprato: erdvė ir laikas jam tada atrodė tik veiksmo aplinkybės. Tačiau Hammadą domino ne tuščia erdvė, o reikšminė erdvės, žmonių ir daiktų sampyna. Tam, kad kasdieninė gyvenamojo miesto aplinka taptų semiotine kalba, reikėjo geografinio ir kultūrinio nuotolio – Japonijos, jo gimtosios Sirijos, antikinės Romos ir, žinoma, įvairių laikotarpių Prancūzijos erdvinių objektų tyrinėjimo. Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio semiotinė analizė pratęsia šią iškalbingų objektų virtinę.“ |
|
Kalbų ir literatūrų funkcionavimas Lietuvoje. Lietuvių-lenkų moksliniai ir kultūriniai ryšiai Leidinyje publikuojami analitiniai straipsniai, skirti lietuvių–lenkų kultūriniams ir moksliniams ryšiams. Lietuvos ir Lenkijos mokslo įstaigų literatūrologai, lingvistai, kultūros tyrinėtojai siekia atskleisti plačią šios problematikos panoramą pradedant senaisiais laikais ir baigiant dabartiniu etapu. Kolektyviniame veikale išryškinami tiek bendrieji, tiek konkretūs kaimyninių tautų sambūvio ir bendradarbiavimo aspektai. Darbas parengtas minint Vilniaus universiteto Polonistikos centro (anksčiau Lenkų filologijos katedra) dvidešimtmečiui. |
 |
Jolanta Šinkūnienė Pastarųjų dešimtmečių lingvistikos tyrimuose didelis dėmesys yra skiriamas akademinio diskurso analizei. Įvairiose kalbose tyrinėjami mokslinio teksto struktūravimo ypatumai, argumentacijos pobūdis, retorikos bruožai, atskleidžiama, kaip kuriamas efektyvus ir įtaigus mokslinis tekstas. Tačiau lietuviškasis mokslinis diskursas, ypač moksliniai straipsniai, vis dar mažai tyrinėta sritis. Tyrime siekiama įvertinti ir pagrįsti humanitarinių ir socialinių mokslų sričių mokslinį savitumą ir užtikrinti deramą vietą Lietuvos mokslo erdvėje.
|
|
|
Lionginas Pažūsis Knyga „Kalba ir vertimas“ - tai vertimo tiriamasis darbas, kuriame aptariami šiuolaikinėje vertimo praktikoje matomi konkretūs vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą polinkiai. Tiriant daugiausia remiamasi pavyzdžiais iš verstinės grožinės literatūros, tačiau iš akiračio neišleidžiami ir kitų žanrų tekstai. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėję du dešimtmečiai Lietuvoje buvo didelių permainų metas ir kartu vertimo aukso amžius. Atsivėrus naujoms lietuvių kalbos funkcionavimo sritims atsirado poreikis versti į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos daug daugiau pačių įvairiausių žanrų tekstų. Į lietuvių kalbą šiandien gausiai verčiama ne tik grožinė ar informacinio pobūdžio literatūra, bet ir ES teisės aktai, tarptautinės teisės ir prekybos dokumentai, verslo raštai, techniniai standartai, filmų ar televizijos laidų scenarijai ir subtitrai.
|
|
|
Dzieje chrześcijaństwa na Litwie przełożyła Katarzyna Korzeniewska, wyd. I, ilustracje czarno-białe, 2014, 528 s. ISBN 978-83-06-03345-8
Pirmą kartą į lenkų kalbą išversta knygos „Krikščionybės istorija Lietuvoje“ (lenk. „Dzieje chrześcijaństwa na Litwie“). Ši knyga, pasirodžiusi 2006 m., yra Lietuvos mokslininkų humanitarų bendradarbiavimo tiriant krikščionybės raidą mūsų šalyje rezultatas. Knygoje aptariama tūkstantmetė krikščionybės Lietuvoje istorija, apimanti laikotarpį nuo šv. Brunono Kverfurtiečio misijos 1009 m. iki Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčių pasirašymo 2000 m. Leidinyje Lietuvos jaunesniosios kartos istorikai iš naujo permąstė krikščionybės kelią į Lietuvą ir Lietuvoje, aptarė skirtingų konfesijų padėtį skirtingose epochose, atskleidė Bažnyčių santykius su Valstybe. Nemažai dėmesio skirta ir tikėjimo kasdienybei: parapijos gyvenimui, dvasingumo kaitai, moralinei dvasininkijos būklei. „Tai knyga, kurioje atvirai pasakojama apie krikščionybės vargus ir laimėjimus, tikinčiųjų netobulumą ir šventumą, tikėjimo aistrą ir netektis. Diplomatiniai pagoniškosios valstybės vingiai bendraujant su Europa, Bažnyčios reformos sukeltos krikščionių tarpusavio kovos, tautinio atgimimo laikų kolizijos, sovietmečio išdavystės ir heroizmas jungiasi į vientisą pasakojimą, kuris baigsis tik tada, kai baigsis žmonijos istorija“, – pasakojo knygos sudarytojas Vytautas Ališauskas.
|
