Nuotraukoje praėjusių metų konferencijos dalyviai. Autorė – Monika Būblaitytė.
Gegužės 8 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas kartu su VU Kauno fakultetu organizuoja jau ketvirtąją studentų lituanistų mokslinę konferenciją „Generalinė repeticija“, kuri šiais metais vyks VU Filologijos fakultete. Mokslinė konferencija jau tapo tradicija, ketvirtus metus suburiančia jaunuosius tyrėjus iš dviejų VU fakultetų dėl galimybės pasidalyti mokslinėmis įžvalgomis ir atradimais, aptarti filologines aktualijas ir šios krypties svarbą XXI a.
Konferencija prasidės ekskursija, supažindinančia su VU bibliotekos istorinėmis salėmis, po jos įvadinį konferencijos pranešimą tema „Hermeneutinė poetinio diskurso gramatika Alfonso Nykos-Niliūno „Autobiografijoje 1986“ skaitys doc. dr. Jūratė Levina, vėliau savo tyrimus pristatys III ir IV kursų bakalaurantai.
Ši studentų lituanistų mokslinė konferencija yra reikšmingas renginys, suvienijantis studentus, dėstytojus ir kitus lietuvių kalba, literatūra ir kultūra besidominčius žmones, norinčius prisidėti prie lituanistikos vystymosi. Toks ir renginio tikslas – įkvepiant bendradarbiavimą tarp lituanistų iš VU Filologijos ir Kauno fakultetų, skatinti akademines diskusijas ir jaunųjų tyrėjų aktyvumą.
Abejojančius ar nesiryžtančius dalyvauti drąsina ir lituanistikos studentas Arnoldas Tarvydas, pasidalijęs savo mintimis apie tai, kodėl šie susibūrimai yra reikšmingi ne tik mums, šios krypties studentams, VU bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei:
Mąstydamas apie humanitariką ir lituanistiką, iškart prisimenu austrų filosofo Liudvigo Vitgenšteino mintį: „Mano kalbos ribos žymi mano visatos ribas“. Be jokios abejonės, neneigiu kitų disciplinų svarbos, tačiau, mano akimis, studijuojant literatūrą ir kalbą, prisiliečiama prie žmogaus, jo būties; joje, literatūroje, ieškome atsakymų į tai, kas svarbu, išgyvename, kaip sakė Vytautas Mačernis, aukštąsias akimirkas.
Tiek mokykloje, tiek universitete ir apskritai gyvenime svarbiausia plėsti ribas, varžančias žmonių protą, jausmus, ribas, kurios įkalina. Man atrodo, kad mokyklinė lituanistika kiek skursta – mokiniai per daug neskaito, nesidomi, bet tie, kurie leidžiasi į knygos pasaulį, atranda šimtus naujų pasaulių – nematytų, nepatirtų, bet atliepiančių jų, jaunų žmonių, būtį; literatūroje jie atranda tai, ką pastebi, jaučia, bet negali arba nemoka artikuliuoti. Tai džiugina. Dalis jų tęsia kelionę su knyga...
Įstojęs į lituanistikos studijas, didžiavausi. Tebesididžiuoju. Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, universitete irgi susiduriame su sunkumais, bet juos įveikiame, nes čia pradedamos trinti mokslinių tyrimų ribos, daugybė konferencijų, diskusijų ir kitų galimybių leidžia dar kartą patikėti humanitarikos galia. Dalyvaudami akademinėje veikloje, kaip akį saugome savo individualumą. Ir, žinoma, augame, padedami bendraminčių, dėstytojų, stumtelėjančių tirti, ieškoti ir atrasti.
Apibendrindamas norėčiau priminti Viktoriją Daujotytę: „Jei pasakysi, jei pajėgsi pasakyti, bus, kas išgirs. Žmogaus pasaulis keičiasi iš to, kas pasakoma ir kas išgirstama“. Kad ir sunku kartais būti išgirstam, kalboje ir literatūroje ieškome drąsos ir įkvėpimo, polėkio ir kūrybos, plėsdami kalbos ribas, kuriame tokį pasaulį, kokį norime matyti.
Konferencijoje norintys dalyvauti III ir IV kursų studentai lituanistai kviečiami siųsti savo pranešimų anotacijas (iki 150 žodžių) el. paštu iki balandžio 29 d.
Kilus klausimų, susisiekite el. paštu .