Šįryt netekome mūsų mylimo kolegos, literatūros tyrinėtojo, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Algio Kalėdos.
Visa fakulteto bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą veliono šeimai ir artimiesiems.
„Jis buvo vienas iš reikšmingų literatūros tyrinėtojų, vertėjų, jo Wislawos Szymborskos, Czeslawo Miloszo vertimai yra labai svarbūs. Dideli jo nuopelnai mūsų ryšiams su lenkais, jis buvo ir komizmo tyrinėtojas – visai neseniai yra išėjusi jo knyga apie Kornelijaus Platelio poeziją“, – pasakojo Lietuvos rašytojų sąjungos prezidentas A. A. Jonynas.
A. Kalėda Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, tęsė studijas Krokuvos universitete, kur pasirinko lenkų filologijos kryptį. Jis yra dėstęs Vilniaus, Lietuvos edukologijos (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute), Varšuvos universitetuose, priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai.
A. Kalėda buvo ilgametis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas, didelę mokslinių tyrinėjimų dalį skyręs lietuvių ir lenkų kultūriniams bei literatūriniams ryšiams. Jis yra publikavęs per 70 įvairių mokslinių straipsnių, išleidęs apie dešimt monografijų lietuvių, lenkų, anglų kalbomis.
Jis taip pat yra sudaręs kelis lietuvių – lenkų ir lenkų – lietuvių kalbų žodynus, su bendraautoriais parengęs lenkišką lietuvių literatūros antologiją, W.Szymborskos , Cz.Miloszo kūrybos vertimus.
Štai kaip Profesorių prisimena VU Polonistikos centro darbuotojai ir studentai
Doc. dr. Viktorija Ušinskienė:
„Mes, katedros darbuotojai, visada galvojome, kad mums tiesiog pasakiškai pasisekė, nes profesorius A. Kalėda buvo ne šiaip sau formalus mūsų vadovas, bet pirmiausia – neginčijamas autoritetas ir pavyzdys, o taip pat – labai šiltas, šviesus ir nuoširdus žmogus. Jis buvo mūsų mokytojas, kolega, patarėjas. Mūsų išmintingas, gerbiamas ir mylimas Meistras.“
Dr. Teresa Dalecka:
„Visi jaučiame, kiek daug praradome... Bendravimas su profesoriumi A. Kalėda buvo dovana mums visiems – jo dėka turime tam tikrą mąstymo, minties gylio etaloną bei mokslinio bendravimo pavyzdį.“
Doc. dr. Miroslavas Davlevič:
„Algis buvo ne tik įžymus mokslininkas, bet ir šviesus, taurus Žmogus. Šiltas ir patikimas. Į jį visuomet buvo galima atsiremti...“
VU Polonistikos centro absolventė Agnė Jočytė:
„Profesoriaus A. Kalėdos vedamos paskaitos visada buvo kupinos didelių minčių šuolių, plačių kontekstų ir gilių literatūrinių diskursų. Pasitelkdamas komparatyvistinę tyrimų prizmę, jis supažindino studentus su lenkų ir lietuvių literatūriniais kontekstais, sąsajomis ir jas vienijančiais giliais saitais. Visada su humoru, įtaigia alegorija, vaizdžiais, gilų humanitarinį išmanymą bylojančiais palyginimais jis pradėdavo paskaitą, kuri nunešdavo toli ir nutrūkdavo netikėtai, kas versdavo studentus patiems ieškoti atsakymų ir nerti į diskusiją kito susitikimo metu.“
VU Filologijos fakulteto doktorantė Monika Bogdzevič:
„Profesoriaus A. Kalėdos Lenkų literatūros istorijos paskaitos mums, tuomet trečio kurso studentams, asocijuodavosi ne su gausybe medžiagos, kurią turėjome perskaityti egzaminui, bet su kupina įspūdžių kelione į poezijos pasaulį. Man, lingvistei iš prigimties, nuolat besinarpliojančiai gramatinėse struktūrose, kiekvienas susitikimas su Profesoriumi tapdavo ypatinga ir itin vertinga patirtimi. Kalba ir būdas, kuriuo Profesorius kreipdavosi į studentus, leido atsiverti naujiems horizontas bei atvėrė mūsų širdis...“
Doc. dr. Kinga Geben:
„Visuomet prisiminsiu profesorių A. Kalėdą kaip itin nuoširdų ir šviesų Žmogų... Privačiuose pokalbiuose Profesorius retai atviravo apie savo literatūrines preferencijas, bet vieną kartą prasitarė, kad A. Mickevičiaus kūryboje labiausiai Jam patinka Lozanos lyrikos: „Uolai stovėti, grasinti,/ debesiui lietų gabenti/ žaibui blyksėti ir griausti,/ man plaukti, plaukti ir plaukti...“ (vertė S. Geda).
Doc. dr. Irena Fedorovič:
„Bendraujant su Profesoriumi A. Kalėda kiekvienas kolega, doktorantas, studentas jautėsi pastebėtas, svarbus, nepriklausomai nuo to, kuo domisi, kokią temą tyrinėja. Liūdna žinia apie Jo netikėtą mirtį pribloškė mus. Ieškodama paguodos, dieną po laidotuvių, paėmiau į rankas prieš dvidešimt metų Profesoriaus parengtą dvikalbį Czesławo Miłoszo poezijos tomą. Atsitiktinai (o gal visai neatsitiktinai?) atsiverčiau puslapį, kuriame buvo eilėraštis Apie maldą (1982), išverstas būtent Profesoriaus.“
Tokia skaudi ir netikėta Profesoriaus mirtis mums visiems...
Amžina atmintis Mokytojui, Kolegai, Bičiuliui!
