Balandžio 22 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI-XXII atidaryta paroda, skirta Jonui Zemvaldui Balkevičiui, o Baltojoje salėje pristatyta prisiminimų knyga apie jį. Jonas Zemvaldas Balkevičius, į istoriją įėjęs kaip Vilniaus universiteto ceremonijų kūrėjas, laisvos akademinės bendruomenės dvasios puoselėtojas, nepamainomas reginių organizatorius, buvo Filologijos fakulteto dekanas, mylimas dėstytojas, lietuvių kalbos sintaksės tyrėjas, kalbos kultūros ir tautiškumo puoselėtojas, Lietuvos latvistas.
Vilniaus universiteto bibliotekoje surengta paroda „Baltų kalbų tyrėjas, pedagogas, ilgametis Filologijos fakulteto prodekanas ir dekanas. Jonas Zemvaldas Balkevičius (1923-2000)“ atskleidžia gražiausius gyvenimo metus Filologijos fakultetui ir universitetui atidavusio kalbininko veiklą. Kaip teigia parodos rengėja, Vilniaus universiteto Komunikacijos ir informacijos skyriaus parodų kuratorė Snieguolė Misiūnienė, ekspozicijoje norėjo parodyti įvairialypę Balkevičiaus asmenybę – dėstytoją, mokslininką, dekaną, universiteto ceremonijų kūrėją, Lietuvių kalbos sekcijos įkūrėją, šeimos žmogų, Lietuvos latvį. Parodoje galima išvysti viešo ir privataus Jono Zemvaldo Balkevičiaus, dėl tobulų oratorystės gebėjimų vadinto Jonu Auksaburniu, tobulai jautusį lietuvių kalbos grožį, gyvenimo akimirkų koliažą, susipažinti su originaliais rankraščiais.
Prisiminimų knygos sudarytojai, VU Baltistikos katedros docentei Reginai Venckutei „Filologijos fakulteto istorijoje Balkevičius liko kaip visų mylimas ir nepamirštamas Dekanas (1979‒1984), prieš tai net vienuolika metų be pertraukos prodekanu išbuvęs talentingas pedagogas, puikus oratorius, netikėčiausių idėjų kupinas vizionierius, kurio išmonė ir neišsenkama energija lėmė, kad atsirado spalvingos fakulteto šventės, o jo vestibiulius, auditorijas, skaityklas ir koridorius papuošė žymių menininkų sukurti kūriniai“.
Vilniaus universiteto leidyklos išleistos prisiminimų knygos „Pirmiausia aš buvau mokytojas“ didžiausią dalį sudaro Balkevičiaus šeimos narių, kolegų ir studentų prisiminimai, paties Balkevičiaus interviu, jo laiškai. Leidinys parodo, kad Balkevičiui, anksti suvokusiam savo pašaukimą, svarbiausias buvo „darbas su augančia jaunuomene“, nuoširdžiai dirbtas per visą gyvenimą, kuriant akademinės bendruomenės dvasią universitete ir siekiant, kad „visi nacionalinės kultūros turtai taptų jo [jaunimo] savastimi“. Iš knygos atsikleidžia ir jo talentas pilkoje ir ideologijos persunktoje sovietmečio realybėje iškelti Vilniaus universitetą, mokslo ir kultūros židinį, tapusį tokiu pat svarbiu miesto simboliu kaip ir Gedimino kalnas.
Pasak prisiminimų knygos sudarytojos VU Baltistikos katedros docentės Reginos Venckutės, „Universiteto istorijai Balkevičius svarbus kaip visą Vilnių ir Lietuvą išjudinusios Didžiosios universiteto 400 metų jubiliejaus šventės daugelio renginių sumanytojas. Tada pelnyta nepamainomo ceremonmeisterio šlovė ir vėliau nešykštėjo darbo: jis rengė universiteto 410-ųjų ir 415-ųjų metinių minėjimo scenarijus, rikiavo garbės daktaro vardo suteikimo užsienio mokslininkams iškilmių eigą, planavo kitus iškilmingus universiteto renginius. Vilniui liko Balkevičiaus sugalvotas Saulėtekio miestelio pavadinimas“.
Šie renginiai vainikuoja Jono Zemvaldo Balkevičiaus šimtmečio minėjimą, prasidėjusį pernai balandį Vivulskio gatvėje atidengus jo atminimui skirtą lentą. Parodą „Baltų kalbų tyrėjas, pedagogas, ilgametis Filologijos fakulteto prodekanas ir dekanas. Jonas Zemvaldas Balkevičius (1923-2000)“ Vilniaus universiteto bibliotekoje galima aplankyti iki birželio 3 d.
Tekstas: VU Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė
Nuotraukos: Vytautas Kardelis
