Nors tema Lietuvos humanitarinių mokslų kontekste galėtų pasirodyti kiek netikėta, tačiau atitinkanti naujausias Vakarų Europos humanitarinių mokslų gaires.
Ar ilgai dvejojote prieš pasirinkdamas trečiosios pakopos studijas ir būtent Filologijos fakultete? Kokius tikslus ir uždavinius kėlėte sau ir savo tyrimui?
Dvejojau tikrai neilgai, nes doktorantūros studijas mačiau kaip logišką savo akademinių tyrimų tąsą. Iš tiesų džiugu, kad Filologijos fakultetas nepabūgo ir priėmė tokios temos disertacijos projektą. Pagrindinis mano siekis buvo atlikti gerą ir novatorišką tyrimą.
Ar lūkesčiai pasiteisino?
Taip, lūkesčiai tikrai pasiteisino, kadangi per doktorantūros studijas turėjau visas galimybes gilintis į savo temą, taip pat galėjau lengviau integruotis į pasaulinius panašios tematikos tyrimus.
Doktorantūra pateikia nemažai iššūkių. Kokie Jums buvo patys didžiausi?
Turbūt didžiausias iššūkis doktorantūros pradžioje buvo susisteminti ir perfiltruoti galybę literatūros. Mano pasirinkti kino tyrimo pjūviai buvo susiję tiek su kino teorija, tiek su konkrečių šalių kino industrijų specifika, tiek su pokolonijiniu diskursu bei tapatybės studijomis – didžiuliais akademinės literatūros blokais. Todėl svarbiausiu savo tyrimo etapu laikiau kritišką ir sistemišką literatūros apdorojimą bei įvertinimą ir pasiruošimą atskirų filmų analizei jau apsibrėžus tyrimo lauką ir pagrindinius išeities taškus. O vėliau jau buvo daugiau individuali analizė ir interpretacija – sunkus, tačiau ir įdomus darbas.
Dar studijų metu pradėjote dėstyti kino įvadą, taip pat supažindinti bakalauro studentus su mokslinio darbo subtilybėmis. Kas Jus traukė labiau: mokslinė ar pedagoginė veikla? Kaip pavyko abi jas derinti?
Iš tiesų dėstyti pradėjau jau 2003 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, kur dėsčiau ir vis dabar tebedėstau hindi kalbą, taip pat kitus dalykus. Mokslinė ir pedagoginė veiklos man atrodo labai susijusios – aš ne tik dalijuosi savo žiniomis su studentais, bet ir labai daug gaunu iš jų pačių: jų idėjų, pastebėjimų, klausimų, kartais net abejonių. Tai yra nuolatinis dialogas, kuris, manau, naudingas abiem pusėms.
Paskutinis doktorantūros žingsnis – daktaro disertacijos teksto rengimas. Kokie buvo didžiausi sunkumai, ištikę šiame etape?
Greičiausiai kiekvienas doktorantas iš savo tyrimo nori „išspausti“ kuo daugiau, o artėjant pabaigos link vis atrodo, kad kažkas svarbaus dar liko nepasakyta, nepaminėta. Taigi didžiausias paskutinio etapo uždavinys – subalansuoti, perfiltruoti jau parašytą tekstą. O ir teksto rengimas yra nepaprastai kruopštus darbas – reikia nuolatos dirbti su korektūra, bibliografija, nuorodomis. Tai atima tikrai daug laiko.
Ar Jūsų disertacijos tema „Tapatybės konstravimas Britanijos ir Indijos kine: pokolonijinis aspektas“ buvo artimai susijusi su darbine veikla? Ar tai veikiau mokslinis interesas?
Kinas, kaip mano mokslinis interesas, visada buvo susijęs ir su mano pedagogine veikla. Dėstydamas hindi kalbą į pirmąsias konferencijas važiavau skaityti pranešimų apie filmų integraciją į kalbos mokymosi procesą ir pats sėkmingai naudojausi šiuo metodu. Vėliau, ėmęs tyrinėti kiną labiau kaip kultūrinį produktą, šias žinias pradėjau taikyti ir rengdamas atitinkamus kursus. Domėjimasis kinu taip pat prisidėjo ir prie įvairių renginių organizavimo – mokslinių konferencijų, Indijos kino savaičių. Taigi tai kartu ir mokslinė, ir pedagoginė, ir darbinė veikla.
Disertacijos objektas yra komercinis Britanijos ir Indijos kinas bei jame konstruojamos tapatybės. Kur yra šio tyrimo vieta mūsų šalies humanitarinių mokslų kontekste? Kiek artima Lietuvai pokolonijinių tyrimų problematika?
Tai yra pirmoji disertacija Lietuvoje, nagrinėjanti komercinį Indijos kiną ir lyginanti jį su Britanijos. Tikiu, kad ši disertacija prisideda prie pokolonijinių studijų ir neeuropinių kultūrų tyrimo plėtros Lietuvos moksle ir skatina poreikį pasinaudoti tarpdisciplinine Britanijos ir Indijos vizualinės kultūros studijų patirtimi tyrinėjant kitų šalių kinematografiją. O ir pačių pokolonijinių tyrimų problematika yra labai artima Lietuvai – juk mes taip pat esame „pokolonijiniai“. Tačiau nors mūsų akademiniame pasaulyje jau yra pasirodęs vienas kitas pokolonijinėms studijoms skirtas darbas, tarkime, Violetos Kelertienės, Almanto Samalavičiaus, Vytauto Rubavičiaus ir kitų, ne itin didelis pokolonijinės teorijos populiarumas Lietuvos humanitarinių mokslų kontekste yra veikiau susijęs su pačios pokolonijinės teorijos teikiama pirmenybe neeuropinių kultūrų tyrimams. O ir neeuropinių kultūrų kolonijinė patirtis, reikia pripažinti, yra skirtinga. Tad Lietuvoje vis dar yra pakankamai erdvės eksperimentuoti taikant pokolonijinę teoriją lietuvių literatūrai ar kinui.
Teigiate, kad tauta konstruoja save per nuolatinį kolonijinės atminties resursų panaudojimą. Kaip manote, ar tai darome ir mes? Ar vis dėlto Lietuvos ir kitų Rytų Europos valstybių patirtis reikalauja kitokių požiūrių?
Kolonijinė patirtis paženklina visas su ja susijusias šalis, Lietuva nėra išimtis. Kolonijinė ideologija yra kompleksinis procesas, jo metu laipsniškai stengiamasi eliminuoti specifinius tautinės tapatybės bruožus, kurie regimi kaip trukdžiai. Tačiau įdomu tai, kad išsivadavus iš kolonijinių ryšių skirtingos šalys, praeityje susijusios kolonijiniais santykiais, skirtingai panaudoja tą susiformavusią kolonijinę atmintį. Taigi kolonijinė praeitis neretai vertinama skirtingai. Šitai akivaizdu stebint ir kai kurias šių dienų aktualijas, ir jų pateikimą skirtingose medijose.
Ar galėtumėte trumpai pasidalyti savo disertacijos rezultatais ir išvadomis? Galbūt jie būtų įdomūs ir kitiems mūsų fakulteto ar visos akademinės bendruomenės nariams?
Lyginamasis dviejų praeityje kolonijiniais saitais susietų valstybių (Britanijos ir Indijos) kino filmų tyrimas leido pažvelgti į kompleksines tapatybės artikuliavimo pokolonijiniu laikotarpiu galimybes ir parodė, kad kolonijinė praeitis nėra vien tik istorinis reliktas, bet viena iš tapatybės konstravimo priemonių, nuolat sugrąžinama ir permąstoma šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir kinematografijoje. Iš svarbesnių išvadų galima paminėti tai, kad tiek Britanija, tiek Indija į filmų naratyvus įtraukia kultūrinės kitybės kategoriją, kuri yra modeliuojama priklausomai nuo filmo sukūrimo laikotarpio ir išreiškia skirtingas ideologines sanklodas. Nors abiejų šalių kino industrijos yra veikiamos skirtingų ideologinių srovių, vis dėlto galima surasti nemažai panašių taktinių naratyvinių manevrų, susijusių su seksualumo, lyties ir rasės klausimais ir artikuliuojamų per moters tapatybės konstravimą. Disertacijoje nagrinėtų filmų analizė įrodė, kad pokolonializmas, nors ir dažnai pokolonijiniuose diskursuose traktuojamas kaip istorinis reiškinys, susijęs su išsivadavimu iš kolonijinio režimo, kartu egzistuoja ir kaip mentalinė būsena. Nuolatinis kolonijinės atminties eskalavimas dabarties kontekste rodo pokolonializmo procesualumą, bet ne substanciškumą, atverdamas kelius pažvelgti į imperializmą ir jo poziciją ne tik praeityje, bet ir dabartyje – ir ne tik kaip į muziejinę relikviją, bet ir kaip į realią industriją.
Ar planuojate tęsti akademinę veiklą? Dėstymą?
Be abejonės. Doktorantūros metu sukauptas žinias tikiuosi sėkmingai panaudoti toliau dėstydamas ir rengdamas naujus kursus. Be to, rašant disertacijos tekstą pavyko surasti naujų ir įdomių tyrimo kampų, kuriuos bus galima plėtoti toliau – straipsnių ar konferencijos pranešimų pavidalu.
Ko norėtumėte palinkėti pirmo kurso doktorantams ir tiems, kurie mąsto apie trečiosios pakopos studijas?
Norėčiau palinkėti drąsiai žengti mokslo keliu, nebijoti klysti ir išnaudoti visus doktorantūros studijų privalumus. Be to, manau, kad labai svarbu megzti kontaktus su užsienyje panašia tema rašančiais ar panašius tyrimus atliekančiais mokslininkais ir doktorantais, dalyvauti konferencijose ir keistis idėjomis.
Dėkojame už pokalbį.
