Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.
Emilijai Čiraitei dar tik 27-eri, bet ji jau išbandė ir sėkmingai vysto skanų verslą – iš Prancūzijos importuoja natūralius vynus. Jauna, ryžtu spinduliuojanti mergina verslą pradėjo nuo atsitikinės vienos vynų paletės draugams. Šiuo metu krautuvę-barą atidariusi pradedanti verslininkė spėja, kad sėkmė ją aplankė tikriausiai todėl, kad ji pardavinėjusi „ne vyną, o savo ir vyndarių istorijas“.
Įkvėpė pažintys su vyndariais
E. Čiraitė 2019 m. baigė prancūzų filologiją, tada porą metų klajojo po Prancūziją dirbdama skirtingus darbus, bet lemiamais tapo vedusieji į vynuogynus, restoranus, vyno parduotuves. Mergina prisimena Reunjono saloje supratusi, kad iš fille au pair algos neišgyvens, tada drąsiai pasibeldusi į vyno parduotuvėlės duris ieškodama papildomo darbo.
„Tuo metu savininkui darbuotojų nereikėjo, bet jis man pasiūlė užsirašyti į vyno kursus, kuriuos sudarė teorinė dalis ir darbas restorane“, – pasakoja mergina, iš pradžių planavusi pasimokyti vos tris mėnesius, bet baigusi visą devynių mėnesių kursą.
Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.
E. Čiraitė nemažai savanoriavo vynuogynuose – ją užbūrė vyno gamybos procesas, fermentuojamo vyno aromatai, rankų darbas ir vyndarių santykis su savo vynuogynu bei žmonėmis. Ji pasakoja, kad vyndariai ją vertino dėl nuoširdaus darbo.
„Jie supranta, kad šiame skubančiame pasaulyje aš pora savaičių atiduodu darbui vynuogyne, dovanoju savo laiką – svarbiausią dalyką. Vyndariai tai vertino, tuo labiau kai dirbdavau nemokamai. Kas nori dirbti nemokamai?“ – retoriškai klausia Emilija.
Vyndarius papirkdavo ir nuoširdus lietuvaitės žingeidumas. „Aš iš tų, kurie nebijo užduoti kvailų klausimų. Domėdavausi, kaip jie atskiria, kur pasibaigia vienas vynuogynas ir prasideda kitas, ar tikrai nereikia plauti vynuogių... O vyndariai šypsodamiesi atsakinėdavo. Jie suprasdavo, kad man tiesiog viskas įdomu“, – kaip gimė iki šiol tebesitęsiančios pažintys, prisiminė E. Čiraitė.
Jauna verslininkė pasakoja, kad tik pažinusi visą vyno atsiradimo kelią, vyndarių kasdienybę, sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti, supratusi „tikrą vyno butelio vertę“ ir tai, kad „už vyno visada yra žmogus“.
Pirma paletė draugams virto degustacijomis „Vynuogyno istorijos“
Pirmą vyno paletę E. Čiraitei į Lietuvą pargabeno pažįstamas vyno importuotojas. Tuo metu mergina dar savanoriavo Prancūzijos vynuogynuose, o vynus siuntusi, „nes labai norėjosi duoti to vyno paragauti draugams“. Tačiau gavus virš 600 butelių (aut. past. tiek ir yra viena paletė), reikėjo greitai priimti sprendimą. Mamai patarus, Emilija ėmė organizuoti vyno degustacijas. Verslininkė pripažįsta, kad buvo ir jaudulio, nes „kai esi jaunas, be kapitalo, tau svarbus kiekvienas butelis, skaičiuoji centus“, bet ryžtas ėmė viršų. E. Čiraitė tada galvojusi: „Kad tiek parduočiau, reikės labai daug pasakoti, bet aš kalbėti mėgstu, surengsiu daug degustacijų ir viskas bus gerai“.
Mergina prisimena, kad degustacijoms paruošdavo nemažai teorinės medžiagos, tačiau greitai pastebėjo, kad susirinkusiuosius labiausiai traukė jos patirtis: „Prispausdindavau daug nuotraukų, padėdavau vidury stalo ir imdavau pasakoti savo istorijas, kaip pati įkritau į tą vyną, kaip dirba vyndariai.“ Degustacijų „Vynuogyno istorijos“ dalyviai išgirsdavo tai, ko internete nerasi, ir ragaudavo tik tuos vynus, kuriuos išliūliavo pati Emilija: vienam vynui klijavo etiketes, kitam vašką, trečiam vynuoges rinko. Emilija įsitikinusi: „Nors vyno kelyje tai mažas etapas, bet ir man, ir klientams svarbu, kad aš prie jo prisiliečiau.“
Emilija džiaugiasi atradusi bendraminčių, suprantančių, kad vyno gamybos centre yra žmogus. Emilija tiek draugams, tiek per degustacijas pasakodavo, kad natūralus vynas, tai „mažas vynas su didele istorija“, gero žmogaus rankų darbo vynas. Jam būdingas stiprus vyndario santykis su žeme, meilė darbui, rūpestis bioįvairove, klimato kaita, bendravimas su žmonėmis. „Tai tokie maži dideli dalykai, primiršti gyvenant pašėlusiai greitame šių dienų pasaulyje. Natūralaus vyno pasaulyje tai lengva prisiminti“, – šypsosi Emilija.
Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.
Anot E. Čiraitės, iš vienų degustacijų klientai išeidavo nešini dėže vyno, po kitų nenupirkdavo nieko, tačiau ji pastebėjusi, kad per ilgesnį laiką degustatoriai grįžta: „Būna ir tokių, kurie ateina ne tik vyno, bet ir patarimo, kaip, pavyzdžiui, nuvažiuoti pas vyndarius į Prancūziją. Man tai reiškia įvertinimą, kad galiu būti tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.“
Dėkinga būdui ir prancūzų kalbai
Emilija sako mokykloje jokiu išskirtiniu talentu nepasižymėjusi. „Nebuvo taip, kad būčiau mokėjusi gražiai piešti, dainuoti ar šokti, bet pakalbėti ir organizuoti visada galėjau“, – pasakoja apie save Emilija. Tiesa, visada mėgo skaityti ir rašinėlius rašyti, šypteli – „daug žodžių prirašydavau.“
Dar Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje E. Čiraitė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, lankė teatro trupę, kur buvo vaidinama prancūziškai. Taip įsitraukė į prancūzakalbių bendruomenę. Mergina jau tada suprato, kad papildoma kalba gali tapti galingu įrankiu, – ją mokant atsiveria dar vienas pasaulis.
Vėliau E. Čiraitė įstojo į Prancūzų filologiją, kur tuometinio Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos pasakyti žodžiai pirmakursiams įsirėžė į atmintį iki šiol.
„Pasveikinęs pirmakursius, jis sakė: džiaukitės, čia išmoksite kitą kodą – kalbą, kitų dalykų jus išmokys darbdaviai, o puikiai išmokti kalbą nėra taip lengva, ir to jūs išmoksite čia“, – prisimena alumnė ir sako tada pasiryžusi išmokti „tą sunkią kalbą“.
E. Čiraitė pastebi, kad universitetinės studijos davė gerokai daugiau nei kalbos išmanymą. Čia ji išmoko prancūziško „art de vivre“, elgesio kodo, kuris, norint užmegzti kontaktą su prancūzais, atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl savo sėkmę Filologijos fakulteto alumnė sieja su kalba: „Jeigu nebūčiau mokėjusi šios kalbos, niekada nebūčiau užmezgusi tokio ryšio su Prancūzijos vyndariais, o būtent šios pažintys paskatino mane verslui.“
Krautuvė-baras tapo „gyva kalbų mokykla“
E. Čiraitė kartu su kolege iš Italijos, pardavinėjančia gurmaniškus itališkus produktus, Vilniaus centre atidarė krautuvėlę-vyninę „Vištidė“. Parduotuvė yra netoli vadinamojo „Kiaušinio“, todėl ir kilo krautuvės pavadinimas.
Dera ne tik šių dviejų merginų asmenybės, bet ir jų produktai: kas užsuka vyno, mielai nusiperka ir skanaus maisto. Merginas vienija ir atsidavimas savo veiklai, kaip sako Emilija, „nieko išskirtinio nedarome, niekaip ypatingai nesireklamuojame, tiesiog labai daug dirbame ir visko imamės aistringai“.
Jaukioje krautuvėlėje-bare vos 30 kvadratinių metrų, bet dėl mielos aplinkos žmonės neskuba skirstytis, įsitikinusios verslininkės.
„Visko galime atpjauti, duoti paragauti, neskubame, įsikūrėme jaukiai, kaip namie. Nors erdvė maža, kartais jau atrodo, kad glaudžiamės kaip šprotų dėžutėje, bet klientams čia gera, jie niekur neskuba“, – sako E. Čiraitė.
Maisto produktai į „Vištidę“ traukia ir itališkų skonių pasiilgusius Vilniuje gyvenančius italus. Prancūzų bendruomenė irgi jau gerai žino šią vietą ir mėgsta čia užsukti. Su klientais verslininkės bendrauja anglų, italų, prancūzų ir lietuvių kalbomis.
Jaunos verslininkės spėja, kad klientus traukia tai, kad čia pinasi skirtingos kultūros. Tiesa, būna ir tokių, kurie, pravėrę duris pamano, kad nė viena mergina nekalba lietuviškai, tad jau sukančius atgal tenka šaukti lietuviškai ir susigrąžinti. „Čia galite užeiti, nesvarbu, kokia kalba kalbate, o ir vynų žinovu būti tikrai nereikia, mes jums patarsime, papasakosime, duosime paragauti“, – kviečia savo laiko klientams neskaičiuojanti E. Čiraitė.