Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto klasikinių studijų magistrantūros studentas Laisvūnas Čekavičius buvo įvertintas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos stipendija, skirta gabiems humanitarinių mokslų studijų krypties studentams. Apie tai, kuo sužavėjo studijos VU, kalbėjome su pačiu laureatu.
Sveikiname pelnius vardinę Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos stipendiją. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
Iš pradžių norėčiau padėkoti klasikų bendruomenei ir VU Filologijos fakulteto studijų reikalų prodekanei doc. Dianai Šileikaitei-Kaishauri, kurie paskatino dalyvauti konkurse – be jų pagalbos nebūčiau šioje pozicijoje. Šis apdovanojimas man reiškia, kad savo mėgstamame kelyje einu teisinga linkme, ir skatina dar giliau pasinerti į mokslinę veiklą.
Jau turite politikos mokslų bakalauro laipsnį, o šiuo metu studijuojate klasikinių studijų magistrantūroje Filologijos fakultete. Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?
Tiesą pasakius, prieš stodamas į klasikines studijas turėjau nuogąstavimų, kad man nepavyks įsilieti į šį lauką ar jame atrasti savo mėgstamą nišą. Domėjausi šiuolaikine politine filosofija ir svarsčiau, ką aktualaus nūdienos kontekste galėtų pasakyti antikiniai tekstai. Visgi vos pradėjus čia studijuoti mane pakerėjo dėstytojų profesionalumas, kursuose analizuojamos literatūros gelmė, bendruomenės atvirumas ir nuoširdumas. Tokioje aplinkoje antikinė literatūra pradėjo reikštis naujomis spalvomis. Pavyzdžiui, prieš klasikines studijas niekaip nesugebėjau perskaityti „Iliados“ – po pirmų 50 eilučių iš nuobodulio užversdavau knygą ir užmigdavau. Po graikų archaikos kurso, kuriame su doc. Vytautu Ališausku „Iliadą“ skaitėme visą pusmetį, šis epas tapo vienu stipriausiai mane kada nors paveikusių kūrinių. Platono filosofija pasirodė dinamiškesnė nei kada nors anksčiau. Lukiano kūryba suintrigavo savo panašumu į postmodernizmą. Man pradėjo patikti ir Romos respublikos ar imperinio laikotarpio literatūra, kuri manęs anksčiau išvis nedomino. Senovės graikų kalbos studijos parodė, kokią milžinišką įtaką kalbos supratimas turi konceptualiam pažinimui.
Manau, kad antikinių tekstų stiprybė yra ta, kad jie neturi perdėtų išorinių sluoksnių ar konstrukcijų, kurios nereikalingai komplikuotų bendražmogiškų tiesų ar patirčių paieškas. Kažkuria prasme šie tekstai yra „arčiau tiesos“. Tai jokiu būdu nereiškia, kad juos yra lengviau analizuoti. Klasikai puikiai moko į pasaulį ir tekstą žiūrėti iš daugialypės perspektyvos, aprėpiant kultūrinį, istorinį, filosofinį, politinį, literatūrinį kontekstą. Manau, kad toks žiūros taškas yra ypač pravartus ir reikalingas šiuolaikinei analitikai.
Kurios tyrimų sritys Jums kelia didžiausią susidomėjimą?
Anksčiau daug dėmesio skyriau teisingumo klausimui, ypač Marthos Nussbaum teisingumo teorijos analizei. Man buvo įdomu sužinoti, ar šiuolaikinėje pliuralistinėje visuomenėje mes galime kalbėti apie bendras teisingumo normas, kaip mes turėtume suderinti skirtingų ideologinių perspektyvų keliamus iššūkius šiuo atžvilgiu. Iš M. Nussbaum teisingumo koncepcijos analizės su dr. V. Bartninko pagalba rašiau LMT tyrimą ir bakalauro darbą, kuris virto straipsniu „Problemose“. Be to, dirbu prie Rusijos propagandos Baltijos regione tyrimų.
Šiuo metu esu susidomėjęs antikinės tragedijos ir politinės minties santykiu. Pastaruosius mėnesius esu įnikęs į Aischilo „Orestėją“. Ji mane sužavėjo ne tik intriguojančiu siužetu ar nepriekaištingais personažais, bet ir savo psichologine, teologine, filosofine ir politine mintimi. Tradiciškai „Orestėja“ yra skaitoma kaip tragedija apie šeimyninių santykių peripetijas, teisingumą, kerštą, pozityvų virsmą į institucionalizuotą tvarką. Patys naujausi „Orestėjos“ tyrimai analizuoja lyties santykį su tiesa, pomirtinio gyvenimo įtaką tragedijos etinei ir politinei minčiai, ikisokratikų filosofinės minties įtaką Aischilui. Pats sieksiu tirti politinės prognostikos ir aklavietės problemą, kodėl yra renkamasi eiti į savo pražūtį.
Kaip įsivaizduojate savo studijų ir mokslinės veiklos ateitį?
Pabaigęs magistrantūros studijas iškart planuoju stoti į doktorantūrą. Suprantu, kad jau dabar reikia kryptingai dėl to dirbti. Tikriausiai mano kryptis ir bus susijusi su drama ir politine mintimi. Visgi per studijų penkmetį teko pastebėti (ir vis dar to tenka mokytis), kad leisdamas įvykiams tekėti sava vaga gali būti apdovanotas tokia nuostaba, kokios nesitikėjai. Pavyzdžiui, domėjimasis drama nutiko staiga, kai pajutau norą perskaityti visas Aischilo ir Sofoklio tragedijas. Tuo mane universitetinės studijos labiausiai ir žavi – atvirai žiūrėdamas į pasaulį, nežinai, koks nušvitimas tave netikėtai gali aptikti ir kaip iš naujo pasinersi į netyrinėtus vandenis. Turbūt to palinkėčiau sau ir kitiems – mažiau baimės dėl nežinomybės ir daugiau atvirumo.