Giedrės Olsevičiūtės nuotr.
Esama akimirkų, kai begalybė išardo mūsų nuaustus reikšmių tinklus.
Sunku įsivaizduoti kultūros pasaulį, mūsų fakulteto akademinį gyvenimą, humanitarų diskusijas be profesoriaus Kęstučio Nastopkos. Tai buvo kertinis balsas, laikysena, tonas.
Vienas įžvalgiausių literatūros kritikų, kurio tekstai apie Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos ar Vytauto Bložės kūrybą nesensta, nes parašyti su atviro ieškojimo dvasia. Vienas svarbiausių literatūros teoretikų, plėtojęs preciziškų, metodiškų, vakarietiškų sąvokų kalbą, kurios lietuvių humanitarikai taip trūko, ypač sovietmečiu. Lietuviškosios semiotikos mokyklos kūrėjas, pripažintas tarptautiniu mastu, ypač Prancūzijoje, nors greta savo pagrindinio autoriteto Algirdo Juliaus Greimo pats save kukliai vadino tik semiotikos meistrautoju. Gyvų akademinių mainų žmogus – būtent todėl jo kurtas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras yra ne tik institucija, bet ir akademinė bendruomenė, vis atsinaujinanti jaunosios kartos tyrėjais. Poezijos vertėjas, ypač iš latvių kalbos. Dialogo su žymiais lietuvių ir latvių poetais partneris.
Kartu visa tai jungia tam tikras asmenybės tonas ar virpesys, kurį leidžia pajusti K. Nastopkos sukurtos metaforinės sąvokos – „išsprūstanti prasmė“ (geniali metafora, tikrai išliksianti kaip poezijos skaitymo apibūdinimas ir puikus kritikos knygos pavadinimas), „linksmoji semiotika“, „reikšmių žvejojimas“. Tai žaismės tonas. Laisvės tonas. Rizikos ir jaunatvės tonas.
Ne sąstingio, prisitaikymo, savo statuso sureikšminimo tonas – tikrai ne.
Giedrės Olsevičiūtės nuotr.
Manau, kad profesoriui būdingas laisvės ir žaismės tonas kilo iš jo oponavimo sovietinei valdžiai kartu su rašytojais ir menininkais. Taip pat – iš Lietuvos išsilaisvinimo energijos Sąjūdžio metais. Šis tonas profesoriaus laikysenoje išliko ir vėliau, politiniame ir akademiniame gyvenime atsiradus naujoms konjunktūroms.
Ką besvarstytume apie tai, kaip keičiasi literatūros vaidmenys šiuolaikiniame pasaulyje su jo technologijomis ir vartotojiškumu, vienas vaidmuo nenyksta. Literatūra, menas, poezija suteikia gyvenimui laisvės ir žaismės toną. Jis mus gelbsti tada, kai ištinka tai, ko negalime pakeisti – kaip šią netekties akimirką.
K. Nastopka neabejodamas tvirtino priklausąs tiems autoriams, kurie tebetiki, kad estetiniai diskursai yra reikšmingi, kad jų žinia svarbi. Jo tekstas „Pro domo sua“ apie savuosius kritikos principus (1991 m. knygos „Išsprūstanti prasmė“ įvadas) baigiasi tokiais žodžiais: „J. Kossu-Aleksandravičius kadaise kvietė plunksnos brolius žūtbūtiniam žygiui – ‚kaip savo krauju suvilgyta skepetaite užbėgti už akių aklo likimo stumiamam garvežiui ir parodyti ją, kaip pavojaus ženklą‘. Skepetaitė nuo katastrofos neišgelbėjo. Maža vilties, kad kas išgirs įspėjantį poezijos balsą ir dabartiniame politikos šurmuly. Bet atpažinti jame virpančias būsimo pasaulio prasmes gal ir poezijos galioje“.
Sutapimas – žinią apie profesoriaus Kęstučio netektį išgirdome literatų bendruomenėje, susirinkę akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ atidarymui kartu su dėstytojais, rašytojais, doktorantais, studentais. Beje, profesorius taip pat buvo šio seminaro dalyvis. Nelaukta žinia pribloškė, bet jau netrukus ji virto dalinimusi gausa reikšmių, kurias literatūros pasauliui turėjo profesoriaus tekstai ir jo laikysena.
Tad profesoriaus Kęstučio Nastopkos asmenybė šiandien – ne praeitis. Tai dar vienas kultūros ženklas, skatinantis atpažinti virpančias prasmes, kurios tikrai išliks ateityje.
Prof. Mindaugas Kvietkauskas
Žodis, tartas Šv. Jonų bažnyčioje 2024 m. liepos 26 d. atsisveikinant su profesoriumi Kęstučiu Nastopka