Iš tiesų gandai nebuvo tušti. Štai jau įpusėjo Klasikinės filologijos katedros inicijuotas, Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas ir grupės mokslininkų vykdomas projektas, kurio tikslas – sukurti išsamią antikinių vardažodžių duomenų bazę. Oficialus projekto pavadinimas „Antikinių tikrinių vardų skaitmeninė duomenų bazė“ savam rate dažnai keičiamas paprastesniu – tiesiog „Vardynas“. Užsimota labai plačiai: sukaupti vienoje laikmenoje abiejų kalbų – graikų ir lotynų – vardažodžius (ar bent didžiąją jų dalį), nustatyti antikinių vardų lietuvinimo principus bei kriterijus, kuriais remiantis pateikti vartosenai siūlomas lietuviškas formas, be to, parodyti antikinių vardažodžių vartosenos lietuvių kalboje variantiškimą nuo pat seniausių lietuviškų raštų iki naujausių antikos veikalų vertimų į lietuvių kalbą. Terminu „vardažodžiai“ aprėpiame kuo plačiausią spektrą antikinių vardų (asmenvardžių, vietovardžių, hidronimų, astronominių pavadinimų, etnonimų, švenčių, statinių pavadinimų ir pan.).
Įpusėjus projektui surinkta apie 10 000 antraštinių graikiškų ir lotyniškų vardažodžių – tai lig šiol neegzistavusi antikinių vardažodžių sankaupa. Jau dabar galime teigti, kad surinkta vardyno visuma leidžia visiškai naujai pažvelgti į vardų lietuvinimo problemą. Tenka atsiriboti nuo vieno autoriaus vartosenos ar vieno kūrinio vardyno ir aprėpti didžiulį graikiškų ir lotyniškų vardų variantiškumą, istorinę raidą, vartoseną įvairiuose kraštuose ir pan. Būtent vardyno duomenų sutelkimas vienoje vietoje leidžia bendresniu žvilgsiu aprėpti visumą ir pabandyti suformuluoti bendrus kriterijus bei transkripcijos taisykles.
Kai kalbame apie antikinių vardų rašymo Lietuvoje tyrinėjimus, pirmiausia į galvą ateina fundamentaliausias šios srities darbas – Jono Dumčiaus disertacija „Antikinių tikrinių vardų lietuvinimas“ (VU, 1958) . Kaip rašoma paties disertanto disertacijos byloje, imtis šios temos paskatinę nesutarimai su redaktoriais dėl vardų rašybos, leidžiant J. Tronskio „Literatūros istoriją“. Tuomet J. Dumčius parengęs smulkų pranešimą leidyklos darbuotojams ir sumanęs nedidelį darbą apie vardų rašybą. Deja, jam nepavyko įtikinti redaktorių, bet, įsitraukęs į teorinę klausimo pusę, J. Dumčius sukaupė tiek medžiagos, kad šiandien turime kone 1000 puslapių veikalą, šiuo metu tapusį atspirties tašku ir pamatu „Vardyno“ kūrėjams. Mat duomenų bazės formatui adaptavus disertacijoje sukauptus duomenis, jau galime kalbėti apie antikinių vardų rašymo tradiciją, tiksliau sakant, variantiškumą, nuo pat lietuviškos raštijos pradžios XVI a. iki XIX a. pabaigos.
Antrajame projekto etape planuojama išrinkti antikinių vardažodžių lietuviškus variantus svarbiausiuose XX ir XXI a. antikinių veikalų vertimuose. Laukia milžiniškas darbas. Tačiau jau dabar galime teigti, kad antikinių vardų rašybos lietuvių kalboje tradicija nėra stabili ar visuotinai įsigalėjusi, kaip kai kuriose kitose Europos kalbose, turinčiose kur kas senesnę rašto ir antikinių vardų vartosenos tradiciją. Tai akivaizdžiai rodo jau dabar surinkta medžiaga. Pavyzdžiui, Graikijos sostinei, Aleksandrui Didžiajam, Herakliui įvardyti lietuviškai ar etnonimams „egiptiečiai“, „arabai“ ir kt. lietuviškuose raštuose galime rasti po kelis ar net keliolika (sic!) rašybos variantų. Stebina tai, kad būtent XVI a. (Bretkūno, Daukšos, Vilento raštuose) sukurta lietuviška vardo forma kartkartėmis pasirodo esanti artimiausia dabartinei vartosenai ir labiausiai atitinkanti šiame projekte formuluojamus principus. Tuo tarpu vėlesnė vartosena, ypač XIX a. pabaigos, dėl rusų ir lenkų kalbų įtakos gerokai nutolsta nuo ankstyvosios tradicijos. Lygiai taip pat sovietmečiu įsigalėjusi tradicija, paremta rusų kalbos dominante, kuri, deja, neretai mūsų laikais įvardijama kaip „tradicija“, gerokai pakenkė lietuviškai vardų transkripcijai.
Praktiškai nagrinėjant problemiškus atvejus tampa akivaizdu, kad neįmanoma sukurti visiškai tobulos ir vientisos antikinių vardų lietuviškos vartosenos sistemos, nes ligšiolinė yra be galo įvairi, tam tikrais laikotarpiais veikiama įvairių kalbų, daugiausia lenkų ir rusų. Vargu ar įmanoma ir tikslinga kardinaliai keisti kai kurių labai įsigalėjusių vardų formas. Tokiu atveju sukurtoji duomenų bazė nebūtų pritaikoma praktikoje ir visiškai prarastų prasmę. Todėl kone kiekviena suformuluota taisyklė dažniausiai neišvengia išimčių. Kita vertus, elektroninės duomenų bazės, kuri bus sukurta kitame projekto etape, privalumas, lyginant su spausdintu žodynu, yra tas, kad ji gali būti ir toliau pildoma, keičiama ir tikslinama, atsižvelgiant į akademinės visuomenės poreikius ir kintančią vartoseną.