Vivat nostra societãs, vivant studiosi! Pirmiausia dėkoju Jums, mieli studentai, šiandien – jau absolventai, kad pasirinkote studijas Vilniaus universitete, jo Filologijos fakultete. Dėkoju, kad buvote pažangūs, gerai besimokantys studentai, kad atkakliai kantriu ir nuoširdžiu darbu siekėte savo studijų tikslo ir jį jau beveik pasiekėte – štai ant to stalo guli Jūsų žinias ir gebėjimus liudijantys Vilniaus universiteto magistrų diplomai. Iš viso jų – 67, iš kurių 3 – Magna cum Laude, 5 – Cum Laude.
Vivat Academia, vivant professores! Dėkoju Fakulteto dekanui, prodekanėms, administracijos darbuotojams ir, žinoma, Jums, garbūs ir mieli profesoriai ir docentai, lektoriai ir asistentai – už tai, kad Jūs visi kantriai dalinotės su šiais absolventais savo žiniomis, gebėjimais, profesine patirtimi ir gyvenimo išmintimi.
Vivat nostra civitas, mecenatum caritas, quae nos hic protegit. Labai dėkoju ir visiems čia susirinkusiems absolventų tėveliams ir artimiesiems, globėjams ir rėmėjams už jų supratingą ir nuoširdų mūsų studentų ir viso Universiteto palaikymą per visus ilgus studijų metus.
Taigi dabar pasilieka Tikėjimas, Viltis ir Meilė...
Mieli jaunieji kolegos, dėkodamas Jums, kad Jūs pasirinkote studijas Vilniaus universitete, manau, kad ne mažiau mes visi turime dėkoti Likimui, kad jis Jus pasirinko, kad Jūs paklusote jo kvietimui gilintis į Anglistiką, Bendrąją kalbotyrą, Dalykinę (teisės) kalbą, Intermedialiąsias literatūros studijas, Klasikinę filologiją, Literatūros antropologiją ir kultūrą, Rusistiką, Semiotiką, Skandinavistiką, Taikomąją kalbotyrą, Vertimą raštu (anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis) ir Vertimą žodžiu (anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis).
Šiuo metu esame švenčiausioje Vilniaus universiteto vietoje, Šv. Jõnų – Jono krikštytojo ir Jono evangelisto – Bažnyčioje, tad leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į Šventojo Rašto išmintį, tiksliau, į apaštalo Pauliaus Pirmąjį laišką korintiečiems. Šio laiško 12 skyriuje, pavadintame “Dvasinės dóvanos, arba charizmos”, Paulius rašo: 4Esama skirtingų malonės dovanų̃, tačiau ta pati Dvasia. <…>. 7 Kiekvienam sutei̇̃kiama Dvasios apraiškà bendram labui. 8 Antai vienam Dvasia sutei̇̃kia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, <…> 10<…> kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. (1 Kor 12, 4, 7-8, 10)
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų universiteto Filologijos fakulteto magistro studijų absolventas yra apdovanotas ne vienà apaštalo Pauliaus paminėta dvasios dovana. Turėdami šias dóvanas, Jūs daug galėsite padėti kiekvienam žmogui jo kelyje. Galėsite tikrai daug, tačiau tikrai ne viską. Kiekvieno Jūsų gyvenime bus momentų, kai Jūs pagalvosite, o gal ir balsu pasakysite, kad “nors dariau, ką galėjau, tačiau dabar pasilieka tik tikėjimas ir viltis”.
Tikėjimas ir viltis visiems mums yra labai svarbūs ir reikalingi dalykai, nepriklausomai, kokią religiją mes išpažįstame ar neišpažįstame jokios. Tad leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į dar vieną Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams vietą, kurioje greta tikėjimo vilties minimas neabejotinai pats svarbiausias mūsų gyvenime dalykas – MEILĖ.
Paulius rašo, kad 1Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. (1 Kor 13, 1-2)
Neatsitiktinai savo laiško skyrių, pavadintą Himnas meilei, apaštalas Paulius užbaigia žodžiais: 13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Todėl prašau Jūsų – nebūkime vien žvangantis varis ir skambantys cimbolai! Mylėkime ir būsime net tik kitų mylimi, bet ir labai komunikabilūs bei pilietiški savosios Alma Mater Universitas Vilnensis bei Tėvynės Lietuvos atstovai!
Mieli absolventai, Universiteto bendruomenė su meile išlydi Jus iš daugelį šimtmečių menančio senojo Vilniaus universiteto, kuriame Jūs praleidote, gal dar ne pačius gražiausius, bet tikrai labai gražius jaunystės metus. Gyvenime visko pasitaiko – ir pačioje darniausioje šeimoje ne visos dienos būna giedros ir sáulėtos… Tačiau labai tikiuosi, kad galbūt viena kita studijų metais patirta nuoskauda greitai užsimirš ir kad kiekvienas iš Jūsų palaikys glaudžius draugystės ryšius su savo komiltonais ir dėstytojais, liks ištikimas savajai Alma Mater – ar tęsdamas studijas aukštesnėje studijų pakopoje, ar kartas po karto sugrįždamas į auditorijas išklausyti vieną ar kitą nenuosekliųjų studijų dalyką, ar įsiliedamas į gausų garbingų VU auklėtinių, alumniečių būrį. Taip pat puoselėju Viltį, kad ir šioje laidoje bus tokių, kurie savo profesinę karjerą susies su garbingu Universiteto dėstytojo vardu. Visi Jūs esat savajai Alma Mater reikalingi ir Jos visada laukiami!
Todėl džiaukimės, šypsokimės vienas kitam ne tik švenčių metu, bet ir kiekvieną mūsų būties dieną, su viltimi bei meile drąsiai žvelkime į ateitį visi, šiandien į šią Šventovę susirinkę. Žmogus, kurio mintis, žodžius ir darbus kreipia Meilės vektorius, yra tiesiog pasmerktas sėkmei, kurios aš Jums visiems labai nuoširdžiai ir su didele meile linkiu – Gaudeamus igitur ir kuo geriausios mums visiems klotiẽs!