Jūsų disertacijos tyrimų laukas – Mažosios Lietuvos surinkimininkų giesmynų ir jų giesmių istorija. Tyrimus atlikote remdamasi tekstologiniu ir lingvistiniu požiūriu. Kas lėmė šios temos pasirinkimą? Kaip apskritai Jūsų dėmesio lauke atsirado Mažosios Lietuvos religiniai tekstai?
2004-aisiais, kai pradėjau rengti disertaciją, surinkimininkų giesmynai buvo tirti daugiau knygotyriniu, o giesmės – muzikologiniu aspektu. Filologinių darbų, analizuojančių giesmynų genezę ir kalbą, nebuvo. Surinkimininkų giesmynas „Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški Psalmai“, palyginti su oficialiaisiais to meto Mažosios Lietuvos giesmynais, buvo unikalus savo populiarumu, todėl dėl gausių leidimų įvairiose spaustuvėse knygotyrininko Domo Kauno vadintas to meto bestseleriu. Tirti giesmes filologiniu požiūriu tapo nauja ir aktualu. Kita vertus, surinkimininkų kontekstas man artimas, turi sąsajų su mano šviesaus atminimo prosenele Urte Šlefendorfaite-Ramoniene (1900–1989), gyvenusia Šaukėnų kaime (Tauragės r.), kuri buvo praktikuojanti liuteronė ir surinkimų dalyvė.
Pasirinkdama doktorantūros studijas, pasukote moksliniu keliu. Ar ilgai svarstėte, kokią temą rinktis, kas galėtų būti mokslinio darbo vadovas?
Mokslinio darbo temą padėjo suformuluoti Baltistikos katedros docentė Birutė Kabašinskaitė, kuri ir tapo disertacijos vadove. Beje, Mažosios Lietuvos protestantų giesmynai nebuvo naujas ir netikėtas objektas. Su šio regiono himnodija susidūriau rengdama bakalauro ir magistro darbus, skirtus Martyno Mažvydo Katekizmo atitikmenims XVI–XVII a. evangelikų liuteronų giesmynuose nagrinėti (vadovas prof. dr. B. Stundžia). Tačiau pirmoji pažintis su senaisiais religiniais raštais prasidėjo gerokai anksčiau. Puikiai atsimenu prosenelės labai vertintą, gerai išlaikytą odiniais kietviršiais su sagtelėmis liuteronų giesmyną (vėliau sužinojau, kad tai – Frydricho Kuršaičio parengto bažnytinio giesmyno vėlesnis, 1900-ųjų, leidimas), iš kurio ji mokė mane, tuomet dar moksleivę, skaityti gotikiniu šriftu spausdintas giesmes. Taigi visas kompleksas priežasčių motyvavo imtis mokslinės veiklos, tirti protestantiškus tekstus.
Kokie Jūsų tyrimo šaltiniai? Galima numanyti, kad didelė dalis jų iki šiol rankraščiuose, surašyti daugeliui sunkiai bepaskaitoma kalba. Kaip yra iš tiesų?
Pagrindiniai tyrimo šaltiniai – Mažosios Lietuvos giesmynai „Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški Psalmai“ (1817, Tilžė) ir „Mažos giesmių knygelės“ (1819, Tilžė). Tai pirmieji privačioms maldų ir giesmių sueigoms, vadinamiems surinkimams, skirti religinių giesmių rinkiniai. Disertacijai taip pat buvo aktualūs ir vokiški XVIII a. Karaliaučiaus ir kitų vokiškų regionų giesmynai, kurie susiję su tiriamaisiais lietuviškais veikalais. Svarbiausi iš jų – Karaliaučiaus pietisto, teologijos profesoriaus, lietuvių kalbos seminaro inspektoriaus Frantzo Alberto Schultzo sudarytas neoficialus giesmių rinkinys (1752, Karaliaučius) ir su Karaliaučiaus himnodija nesusijęs jaunosios kartos Halės pietisto Ernsto Gottliebo Woltersdorfo privatus giesmynas (1768, Berlynas).
Didžiausias iššūkis rengiant disertaciją buvo surasti vokiškus šaltinius, kurie nagrinėjamuose giesmynuose nebuvo tiksliai apibrėžti, o apie vertimus bylojo, pavyzdžiui, tik užuominos – (versta) iš D. Šulco knygų (giesmynuose užrašyta D. Sʒulca knygu).
2006 ir 2007 m. Halėje (Vokietija), rinkdama disertacijai medžiagą, bendravau su vokiečių kalbininke, protestantiškų giesmynų tyrėja dr. Gertruda Bense. Ji pasakojo, kad Šulco pavardė Rytų Prūsijoje buvusi labai populiari, kaip pas mus Petrauskas ar Kazlauskas, pateikė net 8 vokiškas šios pavardės formas (Schultz, Schultze, Scholtz, Scholtze, Schulz, Schulze, Scholz, Scholze). Jos išsakytą nuomonę patvirtino ir enciklopedijose bei žinynuose pateikiama informacija: to meto religinių veikalų autorių, spaustuvininkų, jau nekalbant apie kitų sričių bendrapavardžius, buvo apstu. Po ilgos šaltinių „medžioklės“ pavyko identifikuoti mįslingąjį autorių ir jo knygą. Panašiai vartojamą asmens įvardijimo formą aptikau skaitydama žinomo vokiškosios himnodijos tyrėjo Eduardo Emilio Kocho veikalą apie giesmių ir giesmynų istoriją, kuriame jis paminėjo vieno giesmyno, išleisto 1739 m. Karaliaučiuje, sudarytoją – dr. Schultʒ. Tokia asmens įvardijimo forma, kada nurodoma ne vardo pirmoji raidė, o mokslinis laipsnis, sutapo su surinkimininkų giesmynuose pavartota forma – D. Sʒulca[s].
Disertacijoje rašote apie tai, kad Halės miestas ir jame stipriai įsišaknijęs pietizmas veikė vokiškų ir lietuviškų giesmynų repertuarą. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, trumpai pristatydama ir svarbiausius savo atradimus?
Reikia pasakyti, kad lietuviškąją Mažosios Lietuvos himnodiją visuomet reikšmingai veikė ir formavo vokiečių rengiami giesmynai. Neretai jie būdavo ir lietuviškųjų giesmynų šaltiniai. XVIII a. susiklosčiusios istorinės aplinkybės lėmė svarbų Halės religinį vaidmenį Karaliaučiuje. Tiesa, pietistinis giesmynas Karaliaučiuje pasirodė kur kas vėliau nei Halėje. Pabrėžtinai Jėzų Kristų liaupsinančios, jausmingos, familiarumu pasižyminčios giesmės, matyt, neįtiko ortodoksiškai nusiteikusiems Karaliaučiaus dvasininkams. Grynai pietistinis giesmynas išleidžiamas tik 1731 m. Halės giesmyno pavyzdžiu jį parengė Franckės mokinys teologijos profesorius Georgas Friedrichas Rogallis. Juo sekė minėtasis Šulcas, atnaujinęs savo sudarytą giesmyną (1739, 1752) būtent jaunosios kartos Halės pietistų giesmėmis. Net ir liuteronas ortodoksas Jonas Jokūbas Kvantas neišvengė pietistų įtakos – jo giesmyne (1735) gausu tuo metu populiarių, gerai žinomų Halės pietistų kūrinių. Todėl nenuostabu, kad liuteronų giesmynai lietuviškoms parapijoms buvo parengti panašiai. Lietuviškų giesmynų sudarytojai sekė vokiškų Karaliaučiaus giesmynų repertuaro tendencijomis. Sąsajos su Rogallio giesmynu matomos Fabijono Ulricho Glazerio giesmyno „Kelios nobažnos giesmės“ repertuare. Karaliaučiaus giesmynų repertuaro tendencijos neaplenkė ir XIX a. pradžios surinkimininkų giesmynų. Jų repertuaras formuotas pirmenybę teikiant Halės pietistų ir ypač jaunesniosios jų kartos kūrybai. Jų leidyba XIX a. pradžioje atskleidžia gana vėlyvą pietistinių giesmių sklaidą Mažojoje Lietuvoje.
Be mokslinės veiklos, svarbią vietą Jūsų gyvenime užima folkloro ansamblis „Vilkiaucinis“.
Dauguma šio ansamblio narių augina vaikučius, todėl susitinkame padainuoti tik per šventes. Dainuojam įvairių Lietuvos regionų dainas, nemažai repertuaro sudaro dzūkiškos dainos, išskirtinis dėmesys – iš Mardasavo (Varėnos r.) kilusio Petro Zalansko tautosakos kūrinių palikimui. Pažintis su įvairių regionų lietuvių liaudies dainomis turėjo reikšmės rengiant ir disertacijos dalį apie surinkimininkų giedojimo ypatumus, padėjo labiau suprasti liuteroniškų giesmių muzikinį charakterį, jų savitumą.
Dėkojame už pokalbį.
