Jūsų disertacijos tyrimų laukas – tai sarmatų Horacijumi vadinamo XVII a. LDK poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) lotyniška religinio turinio poezija. Šio poeto vardu pavadintas vienas gražiausių Vilniaus universiteto kiemelių, kiekvieną pavasarį sutraukiantis poezijos mylėtojus iš visos Lietuvos pasiklausyti poezijos eilių, skambančių prie poetui skirto beržo. O jūs tyrinėjate Sarbievijaus religinės tematikos odes, epodes, religines epigramas, kurių ne vienoje aidi Giesmių giesmės motyvai. Kas paskatino rinktis šią iki šiol menkai nagrinėtą temą?
Iš dalies lėmė smalsumas ir nuostaba. Nors nemaža dalis Sarbievijaus lyrinės bei epigraminės poezijos išversta į lietuvių kalbą ir per paskutinius dešimtmečius Lietuvoje gerokai padaugėjo lietuviškų jo kūrybos tyrimų, tebeegzistuoja šio autoriaus tekstų, ypač religinės tematikos, adekvataus suvokimo problema. Sovietmečiu susiklostė tradicija iš senosios LDK literatūros mokslinių tyrimų lauko eliminuoti religinio turinio tekstų analizę. Tai gerokai nuskurdino galimybes atpažinti renesanso ir baroko literatūroje reprezentuojamus krikščioniškosios kultūros ženklus. Šiandienė šios srities tyrimų padėtis Lietuvoje ir Lenkijoje tebelieka mažų mažiausiai paradoksali. Viena vertus, religinei literatūrai nagrinėti jau trečias dešimtmetis nebėra jokių apribojimų, atsiranda naujų rimtų sarbievistikos studijų (iš lietuvių mokslininkų darbų pažymėtini profesorės Eugenijos Ulčinaitės darbai, taip pat Tomo Veteikio, Živilės Nedzinskaitės ir kt. tyrimai). Tačiau nemažai svarbių Sarbievijaus religinės poezijos aspektų tebelieka terra incognita, nėra išleista nė viena šiai specifinei temai skirta fundamentinė studija.
Jaunystėje „užsikabinusi“ už šios temos nebenorėjau jos paleisti: tyrinėjama sritis pasirodė nepaprastai gili ir plati, vargu ar ištyrinėjama iki galo. Kaip literatūrologinių tyrimų objektas religinė poezija syja su Biblijos studijomis, teologija, tarpdisciplininiais religiniais dailės ir muzikos aspektais. Apskritai tiriant baroko tekstus visuomet svarbus tarpsdisciplininis dėmuo: gilinantis į kurios nors vienos meno ir kultūros srities (literatūros, muzikos, dailės) reiškinius tenka dairytis ir į kitas; ypač glaudūs ryšiai sieja šios epochos literatūrą ir dailę. Todėl Sarbievijaus tekstų, juolab religinių, tinkamo perskaitymo problema aktuali ne tik filologams, bet ir kitų susijusių sričių mokslininkams, LDK baroko arba jam artimų epochų tyrėjams.
Kaip prasidėjo Jūsų „pažintis“ su Sarbievijumi?
Studijuodama VU lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją trečiame kurse pasirinkau itin specifinį kursinio darbo objektą – prof. E. Ulčinaitės pasiūlytą temą „M. K. Sarbievijaus epigramos Giesmių giesmės motyvais“. Rinkdamasi visai nenutuokiau, kur lendu, tema skambėjo įdomiai ir paslaptingai. Na ir įklimpau… Temą toliau nagrinėjau ir ketvirtame kurse, ir baigiamajame darbe, ir tuo pažintis su religinėmis Sarbievijaus eilėmis nesibaigė…
Dar būdama studentė ėmėtės Sarbievijaus vertimų, iš lotynų kalbos antikiniais metrais išvertėte jo poezijos, įtrauktos į 1995 m. išleistą rinkinį „Lemties žaidimai“. Tie, kam yra tekę versti poetinius, metrais rašytus tekstus, gali patvirtinti, koks preciziškas ir koks sunkus šis uždavinys. Kas padėjo žengti pirmuosius žingsnius poetinių vertimų link?
Dar tuo metu, kai rašiau kursinius darbus, vadovė prof. E. Ulčinaitė pasiūlė pabandyti analizuojamus tekstus versti. Verta pažymėti, kad Sarbievijus iki tol buvo labai mažai verstas į lietuvių kalbą – jo eilių vertimų XX a. pradžioje buvo paskelbęs bene vienintelis Motiejus Gustaitis, o plačioji sovietinės Lietuvos visuomenė su žymiojo LDK poeto kūryba pažindinosi iš 1958 m. išleisto rinkinio „Miškų žaidimai“. Šiame rinkinyje paskelbti poeto Albino Žukausko vertimai iš dalies gali būti traktuojami kaip sovietinių literatūros istorijos klastočių pavyzdžiai. Su daugumos Sarbievijaus eilėraščių medžiaga vertėjas elgėsi itin laisvai: išimdavo iš konteksto paskiras ištraukas, religinius tekstus desakralizuodavo, supasaulietindavo, išmesdavo iš jų dieviškuosius asmenis arba, pavyzdžiui, Mergelės Marijos altorius paversdavo kažkokios „mergelės“ (galėjai nuspėti – pagonių deivės ar darbščios kolūkietės) aukurais ir t. t. Kita vertus, esama ir įdomesnių šio vertimo aspektų: vertėjas, perpratęs barokinę stilistiką, neutralesnės konotacijos Sarbievijaus posmus netgi labiau subarokino; filosofinių odžių vertimuose gana vykusiai perteikė originalaus teksto meditacinę nuotaiką; antikinės metrikos nesilaikymas kai kur padėjo tiksliau išsaugoti originalo stilistiką. Vis dėlto Sarbievijaus poezija verktinai prašėsi naujų, kokybiškų, neideologizuotų vertimų, ir prof. E. Ulčinaitė ėmė rengti „Lemties žaidimų“ rinkinį. Profesorė vertė vadinamąsias „filosofines“ Sarbievijaus eiles, Rita Katinaitė – proginę poeziją, o man teko būtent religinė jo poetinio palikimo dalis, kurią pirmaisiais nepriklausomybės metais jau galima buvo versti ir skelbti be jokių trukdžių.
Su poezijos vertimo pradmenimis susipažinau per Marcelijaus Martinaičio vadovaujamo studentų literatų būrelio užsiėmimus. Versti Sarbievijų buvo sunku, bet patyriau ir daug malonumo. Iš pradžių reikėjo tuos neįprastus tekstus „iššifruoti“, o paskui dar perteikti poetine kalba ir antikiniais metrais. Verčiant kaip tik ir ėmė skleistis paslėptosios prasmės, barokine „vizualine retorika“ uždangstyti litanijų kreipiniai, maldų formulės, himnuose ir giesmėse vartojami įvaizdžiai. Ir šiandien galiu tvirtai teigti, kad svetimos kalbos ir kitos kultūros bei epochos tekstų vertimas tiesiogiai veda į tinkamą tų tekstų pažinimą, o versti sudėtingus LDK renesanso ir baroko tekstus tolygu moksliniam darbui.
Kodėl nusprendėte stoti į trečiosios pakopos studijas? Ar teko ilgai svarstyti? Kokie laukė didžiausi iššūkiai?
Nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Kai apsisprendžiau stoti į trečiosios pakopos studijas, Sarbievijaus religinėje poezijoje jau buvau ilgokai „pasiknaisiojusi“, paskelbusi ne vieną straipsnį šia tema. Tyrimas ėmė šakotis į šalutines linijas, dalyvavimas bendruose projektuose su literatūrologais lituanistais, su istorikais ir dailėtyrininkais atvėrė naujas tyrimo prieigas ir šaltinius. Jutau, kad laikas pasakyti sau „gana“, susitelkti į temą, ją konkretizuoti, apsibrėžti tyrimo ribas, nebesiblaškyti ir nebesistengti viename darbe aprėpti visko. Taigi sprendimas stoti į doktorantūros studijas, galima sakyti, atėjo staiga, tačiau jis buvo pribrendęs ir logiškas. Iki tol visuomet maniau, kad disertaciją ginsiuos eksternu, bet supratau, kad deramai koncentruotis į pagrindinį tyrimą galėsiu būtent doktorantūroje.
Jūsų veiklos vien doktorantūros studijomis neapsiribojo, tai ne kartą buvo paminėta ir ginantis darbą. Dirbote redaktore ir vertėja įvairiose leidyklose. Be Sarbievijaus tekstų, labiausiai minėtini šie Jūsų versti tekstai: Aurelijaus Augustino veikalai „Apie mokytoją“, „Apie laisvąjį sprendimą“, „Apie sielos didybę. Apie sielos nemirtingumą“, Mortimerio Wheelerio „Romos menas ir architektūra“, Andrew Martindalo „Gotikos menas“. Ar galite apie juos papasakoti plačiau?
Vertimai ir redagavimas nuo pat studijų baigimo man buvo svarbi profesinės veiklos dalis, nors tam tikrais gyvenimo tarpsniais juos rinkdavausi iš savotiškos būtinybės: pavyzdžiui, kai vaikai buvo maži, negalėjau ilgai sėdėti bibliotekose ir rinkti mokslinės medžiagos, bet galėjau anksčiau atsikelti ir, apsikrovusi žodynais, versdavau ar redaguodavau. Didžiuma Sarbievijaus poezijos vertimų ir jo poetikos dalis „Characteres lyrici“ (Lyrikos bruožai) buvo išversta pirmaisiais sūnaus gyvenimo metais, o Augustiną verčiau gimus dukrytei. Tai būdavo mano aukso laikas: vaikai ramiai miega, saulė teka, o aš 2–3 val. turiu galimybę bendrauti su Sarbievijaus ar Augustino tekstais. Sekėsi man su verčiamais tekstais, jokie darbai gyvenime neprapuolė veltui: artimesnė pažintis su Augustinu atvėrė kelią augustiniškosios dangaus ilgesio temos plėtotei būsimoje disertacijoje, o versdama M. Wheelerio ir A. Martindalo dailės istorijos veikalus gavau progą nuodugniau pažinti senovės Romos ir viduramžių dailės reiškinius bei tendencijas. Į redagavimą gana ilgai žiūrėjau kaip į papildomą, šalutinį darbą, tačiau redaguotos knygos gerokai praturtino ir plėtė akiratį: pavyzdžiui, į kolegų verstus ir rengtus antikos kūrinius ir LDK šaltinius kaip redaktorė gilinausi kur kas atidžiau, negu kad būčiau tai padariusi vien kaip skaitytoja.
Taip pat dėstėte Vilniaus universitete lotynų autorius ir antikinę retoriką, antikinių ir krikščioniškųjų šaltinių sankirtas, su klasikinės filologijos studentais skaitėte ir nagrinėjote Vergilijaus „Eneidą“, Horacijaus eiles, Plinijaus Jaunesniojo laiškus. Kuri veikla labiau traukė? Kaip pavyko jas derinti?
Traukė mane visos suminėtosios veiklos, va čia ir bėda – niekada nepajėgiau apsiriboti viena sritimi. Mažiau įdomu gal buvo pradžioje dėstyti elementarų lotynų kalbos kursą, tačiau ir tie metai daug davė – tikra tiesa, kad geriausiai kalbą išmoksti dėstydamas (na, žinoma, ir versdamas). Pedagoginė ir mokslinė veikla ypač ėmė sietis tarpusavyje, kai parengiau antikinių ir krikščioniškųjų šaltinių sankirtų kursą ir per paskaitas ėmiau dalytis su studentais kai kuriais savo atradimais, leidžiančiais įžvelgti sąsajas tarp antikos, vėlyvosios antikos, viduramžių, renesanso ir baroko tekstų, atskleisti literatūros istorijos procesų vientisumą ir dėsningumus. Pastaraisiais metais dėstau vien klasikinės filologijos studentams, dirbti su jais labai įdomu, kartu tai ir nemenkas iššūkis – mūsų studentai smalsūs, įžvalgūs, apsiskaitę – tiek galiu pasakyti apie juos visus apskritai; tačiau kiekvienas kursas turi savitą „veidą“, su kiekviena grupe tenka ieškoti kontakto, išsiaiškinti, kas juos labiausiai domina, „kabina“, rasti savitą, jiems tinkamą prieigą. Žinoma, turiu išdėstyti programinę medžiagą, tačiau kiekvienais metais tai darau šiek tiek kitaip, šiek tiek eksperimentuoju. Į pedagoginį darbą žiūriu kaip į kūrybinį, jis teikia ir džiaugsmų, ir nusivylimų, atima nemažai laiko, tad disertacijos baigimo metais dėsčiau mažiau.
Ne vienas recenzentas atkreipė dėmesį: ilgai rinktą medžiagą teko „apkapoti“, bet tos „nukirstos“ dalys irgi be galo įdomios. Ką gi teko „slėpti“ ir galbūt planuojate tai įtraukti į monografiją? Tikimės, kad anksčiau ar vėliau ji pasirodys.
Sąmoningai „slėpti“ nieko nebandžiau, tos apkarpytosios dalys, kai kurios teminės linijos ir paskirų tekstų analizės pavyzdžiai buvo skelbti straipsniuose, ir iš tiesų disertacijoje esama vietų, kur tiesiog duodu nuorodas į straipsnius ir esamame tyrime tų dalykų nebeplėtoju. Galbūt monografijoje sugrąžinsiu ir išsamią lyginamąją himno „Ave maris stella“ (Sveika, jūrų žvaigžde) bei 10 epodės analizę, nagrinėsiu ir kitus į galutinį disertacijos tekstą nepatekusius kūrinius. Disertacijoje išsamiau neanalizavau tų Sarbievijaus kūrinių, kur dar labai norėjosi nerti gilyn. Kai kurių intertekstines sąsajas užčiuopiau jau baigdama rašyti darbą, o kai kuriems visapusiškai išnagrinėti būtų prireikę naujų skyrių, nelabai pritampančių prie vieningos tyrimo struktūros. Tarp tokių tekstų – dar ne viena religinė epigrama arba, pavyzdžiui, 6 epodė „Carmen saeculare Divinae Sapientiae“ (Amžių giesmė Dieviškajai Išminčiai), itin sudėtingas kūrinys, reikalaujantis ne tik intertekstų, kuriuos pavyko nustatyti, lyginamosios analizės, bet ir rimto teologinio komentaro. Taip jau yra, kad dėl mokslinio teksto vientisumo kai kurios medžiagos tenka atsisakyti, disertacijoje nebūtinai turi tilpti visi gyvenimo atradimai.
Ar galėtumėte trumpai referuoti svarbiausius savo disertacijos rezultatus ir padarytas išvadas, kurios būtų įdomios ir aktualios ir kitiems mūsų fakulteto, universiteto bendruomenės nariams?
Disertacijoje siekiau išanalizuoti mažai tyrinėtus ar visai netyrinėtus Sarbievijaus religinio turinio tekstų (odžių, epodžių, epigramų) aspektus. Turėjau ir toliau siekiantį tikslą – norėjau Sarbievijaus religinę poeziją atverti gilesniam pažinimui, parodyti, kad ir painius baroko tekstus įmanoma skaityti ir suprasti. Todėl stengiausi atrasti galimus šios poezijos šaltinius, išryškinti ir lyginti iki šiol nepastebėtas arba kol kas išsamiai neaptartas jos intertekstines sąsajas: su įvairiomis Biblijos knygomis, su amžininkų ar ankstesnių epochų krikščionių autorių kūriniais, Vakarų himnodijos tradicija. Intertekstinis požiūris, tekstą traktuojantis kaip tarpusavio sąveikos su kitais tekstais procesą, pasirodė itin tinkamas tirti Sarbievijaus religinei poezijai, o ir apskritai baroko literatūrai, kurią galime laikyti savotišku postmodernizmo atitikmeniu XVII amžiuje.
Tyrimas parodė, kad Sarbievijaus religinės poezijos tekstai yra ypač intertekstualūs, daugiasluoksniai kūriniai, jie aprėpia daugybę antikinių ir krikščioniškų šaltinių, atspindi įvairius krikščioniškosios poezijos raidos tarpsnius.
Kaip svarbią ir turtingą Sarbievijaus religinės poezijos dalį disertacijoje išskyriau odes ir epodes, skirtas Švč. Mergelei Marijai. Šiuose kūriniuose susipina Giesmių giesmės simboliai, giedami Marijos psalmėse bei giesmėse, viduramžių himnų, litanijos kreipinių, maldų bei poetizuotų ikonografinių siužetų variacijos, renesanso autorių, ypač italų „marijinių“ poetų, himnų atgarsiai. Ypač gausia tradicinių su Marija siejamų įvaizdžių plėtote pasižymi epodžių ciklas „Keturios Mergelės Motinos mylios“. Kiekvienoje iš keturių šio ciklo epodžių dominuoja vis kitas šaltinis (pvz., himnas „Ave maris stella“, Loreto litanija, iš bizantiškosios ikonografijos perimti elementai, Giesmių giesmė). Kartu visame cikle Sarbievijus tarsi integruoja Švč. Mergelę į vietinį koloritą, kuriame ji yra sava ir atpažįstama. Sudėtingomis poetinėmis priemonėmis perteikiami jos tradicinio gerbimo ženklai į šią aplinką įaudžiami labai natūraliai, lyg būtų čia jau prigiję.
Svarbus analizei pasirodė išskirtinis Sarbievijaus biografijos faktas: dalyvavimas popiežiaus Urbono VIII inicijuotoje brevijoriaus himnų reformoje. Taip Sarbievijus gavo galimybę išsamiau susipažinti su Vakarų himnodijos raida ir šią patirtį, kaip parodė tyrimas, pritaikė savo religinėje poezijoje. Disertacijoje analizavau senojo Velykų himno „Ad coenam Agni providi“ (Laukdami Avinėlio vakarienės) virsmą į barokišką jo variaciją – „Ad regias Agni dapes“ (Į karališkąją Avinėlio puotą). Ir reformuotame himne, ir tais pačiais bibliniais siužetais paremtuose Sarbievijaus kūriniuose išryškėjo potridentinės vaizduosenos ypatumai: siekiama tiesiogiai veikti suvokėjo jutimiškumą, tekstą padaryti regimą, pirminių šaltinių leksika ir įvaizdžiai plečiami, vizualizuojami, didinama ir taip aukšta biblinio naratyvo įtampa.
Į svarbų, mano nuomone, skyrių „sugulė“ augustiniškoji tema. Pirminis dangiškosios tėvynės ilgesio topo šaltinis yra Biblija – ypač Pauliaus laiškai ir Psalmių knyga. Tyrimas atskleidė, kad XVI–XVII a. religinėje literatūroje šis topas tiesiogiai įvardijamas ir suvokiamas kaip „augustiniškas“. Anapusybės ilgesio temos raiška Sarbievijaus kūriniuose perteikia augustiniškai intymaus pokalbio su Dievu patirtį. Su kitų autorių jėzuitų religine poezija šiuos Sarbievijaus tekstus sieja ir ignaciškojo dvasingumo, principo „surask Dievą visame kame“ dėmuo. Pasaulio harmonijos suvokimo gelmė, augustiniškos pastangos ieškoti Dievo jo sukurtuose kūriniuose Sarbievijaus poezijoje ypač ryškios.
Taigi Sarbievijaus religinė poezija – ypatinga jo kūrybos dalis: jai būdinga efektingo vaizdo ir atitinkamai stipraus religinio išgyvenimo krūvio pusiausvyra išskiria šio autoriaus tekstus iš amžininkų kūrinių. Panašios vaizduosenos atspindžių esama vėlesniuose, jau ir lietuviškuose, katalikiškosios poezijos tekstuose. Amžinybės ilgesio, svajonių apie amžinąją tėvynę, asmeninių Dievo paieškų tematikos kūrinių gausu XVII–XIX a. lietuviškose katalikiškose giesmėse, XIX a. poetų kūriniuose. Tad disertacijoje buvo išsakyta prielaida, kad lietuviškosios religinės romantizmo amžiaus poezijos šaknys slypi barokinėje vaizduosenoje. Ši prielaida leido užmegzti dialogą su XIX a. literatūros tyrėjais, kuris, tikiuosi, bus naudingas abiem pusėms.