Prieš pora dienų Lietuvos kultūros tyrimų institute (LKTI) vyko Tarpdisciplininė mokslinė konferencija „Siaubas, nejauka, keistumas… (Ant)gamtiškumo potyriai mene ir medijose“, kurioje, kartu su kitais LKTI, VU, EHU, VDU ir Vilnius Tech skirtingų disciplinų atstovais, dalyvavo ir Filologijos fakulteto doc. dr. Paulius Jevsejevas.
Konferencijoje buvo siekiama aptarti vaizduojamajame mene, kine, literatūroje ir dabarties medijose konstruojamas keistumo, šiurpo (nejaukos) bei siaubo erdves, taip išryškinant (ant)žmogiškų pasaulių epistemologinį ir ontologinį vaidmenį šiandienos kultūroje.
Semiotikas Paulius Jevsejevas skaitė pranešimą „Daiktinė peizažo nejauka“. Nejaukos sąvokos ištakos glūdi vokiečių romantizme, vėliau ją formavo psichiatras Ernstas Jentschas ir psichoanalizės steigėjas Sigmundas Freudas. Freudo idėjoms sulaukus pripažinimo, nejaukos sąvoka įsitvirtino vakarietiškuose samprotavimuose apie moderniąją gyvenseną ir jos įtampas; į lietuvių kalbą Freudo straipsnį „Nejauka“, taigi ir patį terminą, išvertė Antanas Gailius.
„Savo pranešimu pristačiau bandymus taikyti nejaukos sąvoką interpretuojant lietuvių meną. Konkrečiai nagrinėjau, kaip modeliuojamas peizažo patyrimas Vido Morkūno apsakyme „Skenduolės“ ir keliuose Algimanto Jono Kuro paveiksluose. Diskusijai pristačiau tezę, pagal kurią peizažo nejauka Morkūno apsakyme ir Kuro paveiksluose yra būdas patirti peizažą atliepiant kanoninio peizažo griūtį“, – pasakoja doc. dr. Paulius Jevsejevas.