„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) Skandinavstikos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų bei kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.
Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis
VU Filologijos fakultete Skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad „Skandinavijos“ terminas nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Deja, ji nėra Skandinavijos šalis ir nesudaro šio geografinio regiono.
„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip reginio dalį, geriausia tada vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. Erasmus stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, atsakius Skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier) ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.
VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug aukštesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia“. O kalbėdamas apie aukštą Švietimo sistemos kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“
Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, o ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia balanso gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip Skandinavistikos studijų absolventas vertina visas Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.
Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?
Nors taip drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto atskleidžia, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.
„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu momentu stengiamasi plačiai domėtis apie vieną kalbą bei kultūrą, o po to dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėjus nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandant sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.
Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgiamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų – iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.
Šventos Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija
Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus keturis metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, tačiau, jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį – išskirtų šv. Liucijos dienos minėjimą.
Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos motyvas, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-tosios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusiu berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“ – pasakoja J. Kodoras pridurdamas, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiame metų laikotarpyje, kad neužilgo vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.
„Niekada iki to nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo Kalėdiniam stebuklui“, – pasakoja J. Kodoras ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje iškilmėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio.
„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien studijos ar kalba, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti, net ir pabaigus studijas“, – sako J. Kodoras.
Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistro studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, kaip savanorystė kino festivaliuose.