„Iš namų išėjo tarpdury palikdami raudančią jaunutę Ebbes auklę. Vilkšunį Rolfą, kuris kažkada ištraukė Ebbę iš Nemuno, kai tas įbrido per giliai link srovės, ir kuris kartą buvo įkandęs auklei, kam kelia Ebbę iš vežimėlio, Ernstas nusprendė nušauti. Negalėjo pakelti minties, kaip šuo ilgėsis dingusių šeimininkų. Auklė paprašė jį pasilikti ir Ernstas leido. Ellos paveldėtus Koldingo baldus taip pat paliko. Ernsto medžioklinį šautuvą. Dailiai išpjaustinėtą lietuvišką spintą, kurią nusipirko jau būdami kartu. Viską, ką ši jauna pora buvo susikūrusi per trejus savo santuokos metus, teko palikti.“
Ši citata – iš pirmojo mūsų fakulteto danų kalbos lektoriaus Ebbe Flatau autobiografijos „Litauen I“ (liet. „Lietuva I“). Įtraukiantis, lengvai ironišku stiliumi parašytas pasakojimas pristato autoriaus šeimos istoriją tarpukario Lietuvoje iki užeinant sovietams. Pasak knygelės sudarytojos ir vertėjos Loretos Vaicekauskienės, „Litauen I“ yra dar vienas Lietuvos ir Danijos ryšių liudijimas, atskleidžiantis Lietuvą kaip galimybių valstybę. Leidinys atvirai prieinamas žurnalo „Scandinavistica Vilnensis“ svetainėje.
Plačiau galite skaityti čia: