Prorector magnificens, prodecana aestimanda, praeses consilii facultatis, profesores sapientes, familiares omnes, collegae carissimi,
Džiaukitės, mes laimėjom, – su paskutiniu gyvasties kvapu ištarė Feidipidas. Bet juk po graikų pergalės Maratone niekas nevertė jo bėgti ir mirti. Feidipidas pats pasirinko pasidalinti pergalės džiaugsmu su kitais didžiausia kaina.
Tik Feidipidui niekas nesakė, kad kam jam reikia tiek bėgti, kad gal geriau bėgtų kokioj kitoj vietoj, kur esąs didesnis ekonominis efektyvumas, Feidipido niekas neklausė, ką jis dirbs po to, kai nubėgs. Graikų hoplitas be sustojimo bėgo, nes tai buvo pašaukimas. Kelio neužkirto mintis, kad gal neverta, gal verčiau nueisiu, o atėniečiai šiek tiek palauks gerosios žinios.
Ir nors Feidipidą kaip ir kiekvieną gyvą būtybę pasiglemžė baigtis, jis išliko kaip garsas, perduodamas iš lūpų į lūpas, pasakojant apie didvyrį. Vėliau virto užrašytu žodžiu, keičiančiu savo gramatines formas, pereinančiu iš kalbos į kalbą. Feidipidas pakeitė būtį ir žmogus tapo žodžiu. O žodžiai ir idėjos išlieka.
Mus visus ir kiekvieną humanitarą pasaulyje vienija tos pačios vertybės – kritiškumas kiekvienam faktui, siekis kiekvieną mintį pagrįsti įrodymais ir mąstymas. Nuolatinis tiesos siekis leidžia mums tekstuose kad ir trumpam prarasti save, kad grįžtume jau pasikeitę, tapę viso pasaulio, visos žmonijos dalimi. Verčiant knygų puslapius tarsi šaukiame sielas, įkerėtas lapuose, kad mus pačius mažiau slėgtų mūsų mirtingumas. Nuo šios akimirkos nė į vieną puslapį nebegalime žiūrėti be didžiausio kruopštumo, be pagarbos ir kritiškumo kiekvienam žodžiui, mat pradėję rinkti raidę po raidės nejučiomis atsiduriame apsupti kitų gyvenimų, išgyvenimų ir minčių, atsiduriame kituose laikuose ir nebūtose erdvėse.
Laisvė, demokratija ir pilietiškumas dažnai reikalauja to paties – atsisakyti, kas yra laikoma tikrove, pamiršti, kas yra priimta ir žinotina, ir leisti mūsų vaizduotėms skrajoti bei patirti. Tai prieš 100 metų padarė 20 mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrėjų ir prieš 28 metus pakartojo 124 signatarai. Nes jie leido sau mąstyti už okupacinio konteksto ribų, jie leido sau galvoti kitaip ir tuomet tas mintis materializuoti į laisvę.
Džiaukitės, mes laimėjom, – galiu pasakyti ir kiekvienam iš jūsų, brangūs kolegos, magistrai. Mes šiandien baigėm asmeninį kiekvieno savo Maratoną, kurio pabaigoje užplūs džiaugsmas, kad kitiems atnešėme gerą naujieną, jog humanitariniai mokslai dar turi savo vietą pasaulyje, gyvena puslapiuose ir mintyse, materializuojasi idėjomis ir tyrimais, suformuoja protingus ir sąmoningus Lietuvos piliečius, kurie kiekvienas, tuo neabejoju, kaip Feidipidas bėgtų net žinodami, kas laukia pasiekus tikslą. Užbaigėm paminklą, tad, Melpomene, dabar mums Delfų laurais džiugiai garbanas vainikuok.
Vardan Dievo, vardan Tėvynės, vardan kiekvieno iš 54 filologų, šiandien gaunančių magistro laipsnį, nes mes kuriame sąmoningą ateitį. Ačiū Jums.
Klasikinės filologijos magistras
Tomas Riklius