Rugsėjo 14 d., konferencijos, organizuojamos Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, skirtos Jeilio profesoriaus emerito Tomo Venclovos kūrybai, metu profesoriui įteiktos Vilniaus universiteto Doctor Causa Honoris (lot. garbės daktaro) regalijos. Ceremonijos metu profesorius dėkojo Universiteto bendruomenei iš tokią garbę ir priminė pagrindinę kiekvieno universiteto misiją – puoselėti laisvą ir nevaržomą mąstymą.
Prof. dr. Tomo Venclovos kalba
Esu dėkingas ir sujaudintas, gaudamas šį aukštą ir vargu ar pelnytą įvertinimą. Juo maloniau, kad jį suteikia mano garbingoji Alma Mater. Įstojau į Vilniaus universitetą prieš šešiasdešimt trejus metus, visiškai kitokioje epochoje, kurios be abejo neprisimena didžioji dauguma esančių šioje salėje. Tada turėjau tik šešiolika – septyniolika man sukako po kelių dienų – ir buvau turbūt vienas iš jauniausiųjų studentų per visą universiteto istoriją. Laikai buvo sunkūs ir pavojingi, nors aš to deramai dar nesupratau. Lietuvos miškuose geso partizanų karas, viršum šalies tebetvyrojo represijų, ištrėmimų ir mirties šešėlis. Kaip tik tada padėtis pradėjo keistis – labai lėtai, su daugybe kliūčių ir stabdžių, bet negrįžtamai: laisvės nuojauta ir skonis darėsi vis stipresni, ir pagaliau įvyko tai, ko buvo penkis dešimtmečius laukiama ir geidžiama – Lietuva grįžo į Europą, užimdama deramą vietą šalia demokratinio pasaulio valstybių. Prie to prisidėjo daugybė Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų. Šiandien noriu prisiminti tokius įžymius lituanistus, kaip Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė: turėjau laimės ir garbės būti jų mokinys, ir kaip tik jie man davė svarbias mokslinio sąžiningumo bei pilietinio atsparumo pamokas. Deja, šiandien jų nebėra gyvųjų tarpe. Prisimenu ir savo studentus bičiulius, be kurių pavyzdžio ir paramos nebūčiau, koks esu – kai kurių irgi jau niekad nepamatysiu, kitus, laimė, tebematau. Negaliu jų visų išskaičiuoti, bet noriu šiandien visiems padėkoti.
Universitete patyriau svarbiausiąjį pasaulėžiūros lūžį – suvokiau, kad reikia gyventi nemeluojant: vyresniosios ir jaunesniosios universiteto aplinkos poveikis čia buvo lemiamas. Tačiau ne mažiau už juos padėjo pati universiteto tradicija, siekianti Steponą Batorą, Petrą Skargą ir Konstantiną Sirvydą, Adomą Mickevičių, Simoną Daukantą ir Czesławą Miłoszą. Padėjo universiteto atmosfera – jo asimetriški, įvairialypiai kiemai, Šv. Jonų fasadas, kurį vadinome neeuklidiniu, ir galinga tos bažnyčios varpinė, senos auditorijos bei paslaptingi užkampiai, gal labiausiai biblioteka, kurioje matėme ir Mikalojaus Koperniko knygą De revolutionibus orbium coelestium, ir Martyno Mažvydo Katekizmą. Visa tai neleido užmiršti, kas yra civilizacija, nors valdžia bandė išstumti pačią civilizacijos idėją iš mūsų sąmonės, pavaduoti ją beprasmiškomis formulėmis, įamžinančiomis fizinę bei intelektualinę vergiją. Supratome, kad šitoks universitetas įpareigoja. Privalėjome tęsti jo liniją, pradėtą dar XVI amžiaus geriausiųjų žmonių – išminties, tolerancijos, laisvo ir nevaržomo mąstymo liniją, pranokstančią tautines ribas. Tikiuosi, kad mūsų karta daugmaž susidorojo su tuo uždaviniu. Uždraustąsias bibliotekos knygas pratęsė savilaida. Ir, manau, ne tik savilaida, o visa tai, ką stengėsi rašyti ir sakyti geriausieji iš mūsų.
Esu kartą sakęs, kad Vilniaus universitetas išmokė mane vieno paprasto, bet svarbaus dalyko: kultūra negali būti sunaikinta. Ji atsiduria konclageriuose ir tremtyje, pasitraukia į miškus, palėpes ir tolimas šalis, randa aplinkines nepastebimas vagas, rizikuoja pačiu savo buvimu ir tuo, kas blogiau už nebuvimą – demoralizacija; tačiau ji atgimsta, ir nieko čia nepadarysi. Bandžiau prie to prisidėti, ir gal bent lašeliu prisidėjau, nors pats apie tai spręsti negaliu. Šiaip ar taip, bandžiau.
Dar kartą dėkui.