Prof. Johanna Laakso, Vienos universiteto (Austrija) finougristikos studijų profesorė, vasario pabaigoje pagal ERASMUS mainų programą lankėsi Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Prof. J. Laakso skaitė paskaitas ir vedė seminarus keliomis temomis, įskaitant finougrų studijų istoriją bei švedų ir suomių kalbų santykius. Savaitę trukusiai viešnagei einant į pabaigą, prof. J. Laakso skaitė atvirą paskaitą „Finougrų kalbų demistifikavimas“. Visi susitikimai su auditorija sulaukė didelio pasisekimo, gausiai susirinkę jų dalyviai aktyviai įsitraukdavo į gyvas diskusijas.
Norėjome daugiau sužinoti apie profesorės įspūdžius VU ir bendradarbiavimo su Vienos universitetu galimybes, tad uždavėme jai keletą klausimų.
Tai buvo pirmasis jūsų vizitas VU, tiksliau, Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centre. Koks buvo pirmas įspūdis mūsų universitete ir bendraujant su akademine bendruomene?
Didelį įspūdį paliko istorija alsuojantys universiteto pastatai, o akademinė bendruomenė sužavėjo savo gyvybingumu. Buvo nuostabu stebėti, kaip gražiai dera šie du aspektai: istorinis universiteto paveldas ir gyvybinga bei moderni studentų ir mokslininkų bendruomenė. Skandinavistikos centras man priminė pirmuosius mano akademinės karjeros metus Helsinkyje: mažus, bet jaukius palėpės kambarėlius, kuriuose buvo įsikūrusi finougrų kalbų katedra. Čia taip pat jaučiau tą pačią draugišką atmosferą ir meilės kupiną domėjimąsi savo tyrimo sritimi, kuriuo pasižymi visos „mažos“ disciplinos bet kuriame pasaulio kampelyje.
Koks vaidmuo tenka jūsų specializacijos sritims šiandieniniame pasaulyje?
Tradiciškai finougrų kalbų šeima nagrinėjama istoriniu ir lyginamuoju aspektu. Tyrėjus taip pat domina menkiau pažįstamos mažumų kalbos. Tačiau už Suomijos, Estijos ir Vengrijos ribų šiuos tyrimo aspektus dažnai užgožia praktiniai filologiniai klausimai, susiję su trimis valstybinėmis finougrų kalbomis. Aš, kaip finougrų kalbų specialistė, keliu sau kiek kitokią užduotį: siekiu skleisti žinią apie mūsų kalbų istorinę praeitį ir jų giminystę, kalbų įvairovės ir kalbų kontaktų Europoje istoriją ir, galiausiai, apie sunkią tautinių mažumų padėtį bei mažumų kalbų teises. Norint suprasti žmoniją ir jos kultūrą, labai svarbu žinoti, kaip kalbos funkcionuoja, sąveikauja ir keičiasi.
Kaip manote, ar VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centras ir jūsų atstovaujama katedra galėtų bendradarbiauti ir ateityje?
Tikrai taip, ir aš mielai skatinsiu tolesnį mūsų bendradarbiavimą. Mūsų katedra Vienoje yra susijusi su skandinavistikos studijomis, nes administraciniu požiūriu priklausome tam pačiam institutui, todėl net biurokratinių kliūčių tolesniam bendradarbiavimui neturėtų kilti. Mano kolegos skandinavistai iš Vienos nuolat palaiko ryšius su Lietuva. Be to, jie ypatingą dėmesį skiria Baltijos jūros regiono kultūrai ir istorijai – ši sritis mus labai domina estų ir suomių kalbų dėstymo požiūriu.
Neskaitant asmeninių lingvistinių interesų, tiek aš, tiek mano kolegos su dideliu džiaugsmu pritartų bendradarbiavimui kalbinių mažumų literatūros ir daugiakalbystės literatūroje klausimais – tai temos, aplink kurias planuojame kurti mokslinių tyrimų tinklą. Literatūrinis vertimas būtų dar viena tema, kuri labai domintų mūsų studentus.
Ką norėtumėte papasakoti apie jūsų viešnagę VU ir Vilniuje?
Visų pirma tai buvo neįtikėtinai gerai suplanuotas ERASMUS vizitas. Nuoširdžiausiai dėkoju Astai Laugalienei, Satu Grünthal ir Taina Mylläri už tai, su kokiu kruopštumu jos integravo mano paskaitas į savo programą, už sudarytas galimybes susitikti su Lietuvos kolegomis ir studentais, už daugybę turiningų ir įdomių diskusijų.
Vilniuje lankiausi pirmą kartą, tad vis dar permąstau daugybę įspūdžių ir visą naujai išgirstą informaciją apie miesto istoriją. Lyginant su Estija, kurią pažįstu kur kas geriau, Lietuva akivaizdžiai artimesnė Centrinės Europos kultūrai. Vilnius savo architektūra ir istoriniais paminklais – ypač katalikų bažnyčiomis – man priminė Vieną, miestą, iš kurio pas jus atvykau. Be kitų dalykų, norėčiau paminėti, kad Vilnius yra istorinė jungiamoji grandis tarp dviejų pagrindinių mano mokslinių interesų sričių – Pabaltijo finų ir vengrų kalbų sandūra. Vis galvojau apie Kotryną Jogailaitę, kuri 1562 m. Vilniuje ištekėjo už tuometinio Suomijos kunigaikščio, o paskui persikėlė į Turku miestą ir tapo pilies šeimininke. Kotrynos Jogailaitės dėka pilis tapo renesanso dvaru, kokio anksčiau Suomija nebuvo turėjusi. Galvojau ir apie jos svainį Steponą Batorą, karalių, valdžiusį ne tik vengriškai kalbančias tautas, bet ir estus bei lyvius.
Kalbėdama apie kitus įsimintinus viešnagės momentus, norėčiau paminėti du. Visų pirma, turėjau progą pasimėgauti opera-baletu „Dievo avinėlis“. Šis kūrinys sukėlė daugybę prisiminimų iš mano studijų metų devintajame dešimtmetyje ir pirmosios mano pažinties su sovietinės cenzūros smaugiamų Baltijos šalių kultūromis. Ir antra – Užupyje pakasiau baimės jausmą naikinančio katino ausį. Tikiuosi, kad tapau drąsesniu žmogumi. Taip pat tikiuosi kada nors sugrįžti ir čia pasikrauti dar daugiau drąsos.