Disertacijos tyrimo objektu pasirinkti trys lietuvių kalbos veiksmažodžiai, – gauti, tekti ir reik(ė)ti, – iki šiol sulaukę mažai lingvistų dėmesio. Tikslas – ištirti lietuvių kalbos modalinius veiksmažodžius gauti, tekti ir reik(ė)ti iš gramatinimo reiškinio perspektyvos, išsiaiškinti, kurie gramatinimo parametrai relevantiški (jei išvis relevantiški) nagrinėjamiems lietuvių kalbos veiksmažodžiams, išnagrinėti šių veiksmažodžių modalinės semantikos ypatumus, modalinės reikšmės susidarymą lemiančius veiksnius, pateikti nagrinėjamų veiksmažodžių semantinį aprašą ir palyginti jų vartosenos ypatumus senojo periodo (XVI-XVII a.) ir dabartinėje lietuvių kalboje. Dabartinės lietuvių kalbos medžiaga surinkta iš „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ grožinės literatūros ir publicistikos patekstynio. Senosios lietuvių kalbos pavyzdžiai surinkti iš trijų senųjų lietuvių kalbos raštų: J. Bretkūno „Postilės“ (1591), M. Daukšos „Postilės“ (1599), ir K. Sirvydo „Punktai sakymų“ (1629; 1644).
Tyrimas parodė, kad analizuoti veiksmažodžiai tenkina dažnumo ir polifunkciškumo parametrus. Vis dėlto gauti, tekti ir reik(ė)ti neišsiskiria griežtu sisteminiu struktūrinių požymių rinkiniu, kuris apibrėžtų modalinį jų statusą. Senuosiuose lietuvių kalbos raštuose veiksmažodis reik(ė)ti funkcionuoja kaip modalinis veiksmažodis, o veiksmažodžiai gauti ir tekti retai vartojami modalinėmis reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalboje reik(ė)ti ir tekti įsitvirtinę kaip modaliniai veiksmažodžiai, o gauti tėra modalinės sistemos periferijoje.