Šioje disertacijoje tiriama rašytojo Ričardo Gavelio (1950-2002) proza. Disertacijoje, derinant monografinį rašytojo kūrybos tyrimą (analizuojami kūrybos socioistoriniai kontekstai, recepcija, rankraštinis archyvinis palikimas) ir dekonstrukcinį tekstų interpretavimo būdą, teoriškai konceptualizuojamas dekonstrukcinis prozos rašymo principas, aktualizuojama rašytojo recepcija bei į apyvartą įtraukiamas iki šiol netyrinėtas Gavelio archyvinis palikimas. Teorinėje dalyje pristatomos metodologinės prieigos, dekonstrukcinis skaitymo ir interpretavimo būdas, jo ištakos, pagrindiniai dekonstrukcijos principai bei sąvokos, ryškinant jų pritaikomumo problematiką. Tiriamojoje dalyje, taikant atsirinktus dekonstrukcinius principus, analizuojami Gavelio prozos tekstai, dėmesį telkiant į teksto „Aš“ figūros dekonstruktyvumą, į pasakotojo bei pasakojimo dekonstrukcijas, ironijos dalyvavimą logocentrinio mąstymo ir rašymo perkonstravime. Išvadose konstatuojama, kad Gavelio sukurta vidinių gyventojų teorija liudija „Aš“ dekonstruktyvumą, skilusio subjekto daugialypiškumą ir tapatybės neapibrėžiamumą. Rašytojas sukūrė antidemiurgišką, labirintišką dekonstrukcinį pasakojimą, išsiskiriantį formule: „buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta“. Gavelio prozoje pasipriešinimas sistemai (dažniausiai sovietinei), primetančiai vienintelį teisingą suvokimą ir prasmę, įgyja dekonstruktyvios ironijos ir iracionalizmo požymių.