Rugpjūčio 3–6 dienomis Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje susirinko virš šimto Šiaurės Europos kultūras, literatūras ir kalbas tyrinėjančių mokslininkų, Tarptautinės skandinavistikos asociacijos (IASS) narių, iš daugiau nei 20 pasaulio šalių. Renginį skirtą atminties kultūrai skandinavistikoje organizavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras.
Konferencija pavojingo viruso metu
Pirmoji Tarptautinės skandinavistikos asociacijos konferencija įvyko dar 1956 metais, Kembridžo universitete. Nuo tada kas dvejus metus tyrėjai renkasi vis kitame universitete, pakaitomis Skandinavijos šalyse ir ten, kur plėtojama skandinavistika. 2018 metais, užsibaigus IASS konferencijai Kopenhagoje, naujo renginio organizavimas perduotas į Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro rankas. Tiesa, 2020-aisiais turėjusią įvykti 33-iąją konferenciją teko nukelti, o ir šiemet ji vyko hibridiniu būdu, didžiajai daliai mokslininkų prisijungiant iš namų.
Vis dėlto, nors šių metų konferencija buvo kiek kitokia nei organizatorių tikėtasi, tačiau vis tiek praturtinanti ir įdomi. Anot Skandinavistikos centro alumnės ir konferencijos savanorės Justės Lemkės, tik prisijungusi prie organizatorių komandos ji nė neįtarė, su kokiais iššūkiais teks susidurti: „Situacija pasaulyje nulėmė, kad konferenciją teko metams atidėti ir šalia gyvo renginio Vilniaus universitete prisijaukinti Zoom platformą. Buvo labai smagu, kad dalis dalyvių galėjo atvykti į Vilnių – konferencijos ir pertraukėlių metu turėjome progų susipažinti ir pabendrauti skandinavų kalbomis. Maloniai nustebino ir tai, kokie aktyvūs buvo nuotoliniu būdu prisijungę dalyviai. Be to, kad buvo įdomu klausyti konferencijos pranešimų, savanoriavimas konferencijoje leido pamatyti, kaip organizuojami tokio tipo renginiai.“
Atmintis – literatūroje, kultūroje ir kalboje
Pasak Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės, Skandinavistikos centro vadovės ir kadenciją ką tik baigusios IASS prezidentės, renginio tema – Atminties kultūra – visų pirma kilo iš šios konferencijos kultūrinės topografijos: „Vilnius, Tomo Venclovos apibūdintas kaip „polikultūrinis ir polichroninis tekstas“, turi nepaprastą, sudėtingą, daugiatautę ir daugiakalbę istoriją, rasime joje ir skandinaviškų pėdsakų. 1579-aisiais įkurtas Vilniaus universitetas yra ryški šių miesto prisiminimų dalis ir jau turi savąją istoriją Tarptautinėje skandinavistų asociacijoje. 1980 metais jos konferencijoje Greifsvalde universitetui atstovavo dr. Svetlana Steponavičienė su pranešimu iš islandų literatūros, o 1991 metais įkurto VU Skandinavistikos centro mokslininkai asociacijos konferencijose reguliariai dalyvauja nuo 2008 metų. Su šia konferencija Vilniaus universitetas tapo ir oficialiosios IASS istorijos dalimi.“
Vilniaus ir Lietuvos sąsajos su Šiaurės šalimis iškilo paskaitose tiek apie istorinę lingvistiką (ar žinojote, kad senovės islandų kalbos žodžiai, reiškiantys „kviečius“ ir „ūkį, fermą“, galimai kilę iš tos pačios proto-indoeuropietiškos šaknies kaip ir lietuviškasis „būvis“?), tiek istoriją bei politikos diskursą. Man, sociolingvistei, itin aktualus buvo Majos Chacińskos pranešimas apie tai, kaip Švedijoje kalbama apie migrantus ir pabėgėlius. Anot jos, tikslūs ir neutralūs pasakymai, kalbant apie migrantus visiškai nepaslepia realybės ir dėl migracijos iškilusių problemų, tai yra, nekuria netikros atminties. Kaip tik, jie padeda objektyviai pažvelgti į tikrovę ir efektyviai spręsti problemas.
Literatūros ir medijų specialistai konferencijoje nagrinėjo postatminties ir materialiosios atminties temas, transkultūrinių migracijų, kultūros kanonų kaitos ir kitas problemas. Pranešimai apie tai, kaip literatūroje vaizduojama ir veikia atmintis ar per atminties studijų prizmę perskaitytos senovės skandinavų sãgos parodė naujus būdus ne tik analizuoti tekstus, bet ir apmąstyti šiuolaikines socialines ir psichologines problemas.
Pati konferencija taip pat turi savo atmintį ir iš kitų itin išsiskiria savo tradicijomis – mokslinius pranešimus papildo ne tik bendra vakarienė, bet ir autorių vakaras, pasivaikščiojimai po miestą ir net dainos. Šiemet konferencijos dalyviai ir vilniečiai galėjo susitikti su į Vilnių specialiai atvykusia Latvijoje gimusia norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen ir iš Ciuricho prisijungusiu garsiu islandų rašytoju Sjónu. Konferencijoje gyvai dalyvavusiems svečiams buvo pasiūlytos dvi teminės ekskursijos: Atminties vietos Vilniuje ir Modernistinis Kaunas (o negalėjusieji atvykti, konferencijos partnerių – agentūros Go Vilnius – dėka miestą ir jo muziejus galėjo aplankyti bent virtualiai). O renginio pabaigoje nuskambėjo ir dviejų ilgamečių asociacijos narių perkurta daina „Danger virus“ (pagal Vakarų Afrikos liaudies dainą „Danger waters“), maloniai nustebinusi ne vieną, tokioje konferencijoje dalyvavusį pirmą kartą.
Vilniaus konferencija asociacijos tradicijoms suteikė naujumo, ne tik įnešdama hibridinį formatą, bet ir praplėsdama jos kalbinio horizonto ribas: pirmą kartą šalia skandinavų ir anglų kalbų, pranešimus buvo pakviesta skaityti ir suomių kalba.
Planuojama, kad 34-oji Tarptautinė skandinavistikos konferencija vyks 2023 metais Trumsės (Tromsø) universitete, preliminari jos tema – sveikata ir skandinavistika. Nors šių metų hibridinė konferencija nenuvylė nei moksliniu lygiu, nei džiaugsmu bendraujant su seniai pažįstamais ir naujais kolegomis, tikimasi, kad Norvegijoje vyksiančioje konferencijoje didžioji dauguma tyrėjų dalyvaus gyvai.
